Apie ką mes čia…
2015 metais buvo įvykdytas stambiausias visų laikų apiplėšimas Jungtinėje Karalystėje. Iš Hattono Garden rajone įsikūrusios seifų saugyklos buvo išnešta turto už beveik 300 milijonų svarų sterlingų. Policija pradėjo įtarti pačius žymiausius šalies ilgapirščius bei iš užsienio atkeliavusius profesionalus. Tačiau niekas net negalėjo pagalvoti, jog už šį nusikaltimą buvo atsakingi keturi garbingo amžiaus senjorai...
Kūrinio turinys
Jau virš šimto metų kine yra gvildenama apiplėšimų tema – pradedant 1903 metais pasirodžiusiu Edwino S. Porterio trumpametražiu filmu „Didysis traukinio apiplėšimas“ ir baigiant šiais metais vasaros kino sezono įkarštyje studijos „Warner Bros.“ išleistu hitu „Oušeno 8“. Ir tai nenuostabu, jog tokio pobūdžio filmai dažnai aplanko kino teatrus. Tiesiog žmonėms ši tema yra vis dar patraukli. Ypač, jeigu kalbama apie tikras, o ne išgalvotas istorijas.
Pagal tikrą istoriją yra sukurta ir ši britų kriminalinė drama, kurioje visas dėmesys buvo skirtas 2015 metais įvykdytam nusikaltimui. Tiesa, tai nėra pirmasis filmas, kuris yra skirtas šiam įvykiui. Lygiai prieš metus buvo pasirodęs pakankamai neblogas britų televizinis projektas „Hatton Garden apiplėšimas“, kuriame režisierius Ronnie‘is Thompsonas pasistengė žiūrovams atskleisti nusikaltimo užkulisius, per daug nesigilindamas į pačius herojus. Dėl ko juosta tapo panašesnė į trilerį, o ne biografinius faktus apie vagis atkleidžiančią kriminalinę dramą.
Šis filmas yra kitoks. Jame didžiausias dėmesys kaip tik buvo skiriamas herojams ir jų labai vaizdingiems portretams. Apie juos ir noriu pašnekėti šios apžvalgos pradžioje.
Filme mums buvo ganėtinai įdomiai pristatyti penki pagrindiniai personažai, kurie turėjo daugiausiai įtakos vykdant šį visame pasaulyje nuskambėjusį apiplėšimą. Kiekvienas iš jų skiriasi savo išskirtiniu charakteriu, dėl ko filmas įgauna pakankamai daug šarmo.
Visos juostos metu buvo įdomu stebėti tiek senjorų, tiek ir vieno jaunojo jų bendrininko santykių aiškinimąsi. Ir tai buvo rimčiausia šio filmo siužetinės linijos dalis. Nenoriu atskleisti daug detalių, bet pasakysiu, jog situacijos, į kurias patekdavo herojai, tikrai davė nemažai peno apmastymams apie tai, kas yra tikra draugystė, kas yra dviveidiškumas, godumas ir, žinoma, profesionali etika.
Patys personažai buvo pateikti kaip tam tikros senstelėjusių žmonių ir jų paprastų gyvenimiškų problemų karikatūros. Todėl pasijuokti iš kelių situacijų į kurias jie patekdavo bei jų saviironijos buvo tikrai smagu. Ypač kai esi jaunas ir suvoki, kad kažkurią dieną ir tau taip bus, nes nuo to tiesiog nepabėgsi. Todėl yra du pasirinkimai – garbingai priimti realybę ir sentelėjimą taip, kad jis tau taptų malonus, arba krimstis dėl kiekvienos mažiausios bėdos, susijusios su sveikata.
Bet jeigu mes atmesime įdomiai pateiktus herojus, subtilų humorą ir kai kuriuos stereotipus, susijusius su senjorais, filmas taps labai blankus dėl savo nuobodžiai vystomos siužetinės linijos ir visiškai neįdomiai pateiktos istorijos, kurioje apiplėšimas ir jo planas yra vykdomas pernelyg chaotiškai. Čia kalbu apie paskutines 30 filmo minučių, kurios išbandė mano ištvermę. Mano nuomone šioje vietoje užsitęsęs veiksmas tik pablogino bendrą juostos poveikį.
Todėl, jeigu man tektų rinktis tarp „Hatton Garden apiplėšimo“ ir „Vagių karaliaus“, rinkčiausi pirmąjį variantą, nes jis labiau save pozicionuoja kaip juostą, kurios pagrindinė tema yra apiplėšimas.
Įdomu tai, jog sujungus šiuos du filmus į vieną, pats bendras 2015 metais įvykdyto nusikaltimo vaizdas įgauna daugiau prasmės. Tiesiog viename iš jų susikoncentruojama ties darbeliu, o kitame ties žmonėmis, įvykdžiusiais tą darbelį. Gaila, kad tai ne vienas filmas, kuriame aiškiai nuo A iki Z yra susitelkiama į šiuos du svarbius siužetinės linijos aspektus kaip herojai ir jų veikla.
Apibendrinant „Vagių karalių“, noriu pasakyti, jog tai tikrai nėra blogas filmas, bet tuo pačiu atsižvelgiant į kitus tokios pačios temos britų kino projektus kaip 2007 metais pasirodžiusį „Apiplėšimas Beikerio gatvėje“, klasikinį 1967 metų filmą „Vagystė“ bei kultinę 1969 metais išleistą juostą „Itališkas apiplėšimas“, jis jiems pralaimi savo labai vientisai pateikta istorija. O gaila, nes šis apiplėšimas apie kurį čia yra kalbama, tikrai buvo vertas įspūdingesnio pastatymo.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės galėčiau išskirti kelis neblogus pliusus – puikų operatoriaus darbą, kuriam pavyko iš labai estetiškos pusės apčiuopti Londono ir jo gatvelių grožį, puikų garso takelį, kuriame skambėjo nemažai kietų dainų, tarp kurių ir grupės The Turtles hitas „Happy Together“ bei išoriškai malonų vaizdą suteikiančius herojų kostiumus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galima teigti, jog šis filmas yra vienas iš paskutinių britų kino legendų pasispardymų. Jame pasirodė Michaelas Caine‘as, Jimas Broadbentas, Michaelas Gambonas, Tomas Courtneway‘us, Paulas Whitehouse‘as.
Kiekvienas iš šių garbingų aktorių spinduliavo ne tik energija, bet ir kaip nekeista, labai gera vaidyba. Tiesiog dažnai būna, kai sulaukę senatvės aktoriai vegetuoja prieš kameras nebandydami iš savęs išspausti jokios emocijos. Čia visiškai kitas atvejis.
Taip pat filme vaidino ir charizmatiškas Ray‘us Winstone‘as bei visiems puikiai iš „Netflix“ serialo „Drąsiaširdis“ pažįstamas Charlie‘is Coxas. Abu aktoriai taip pat nepasišiukšlino prieš savo legendinius kolegas.
Verdiktas
„Vagių karalius“ – kupinas legendinių britų aktorių kino projektas, kuris ne tik žavi savo paprastumu ir įdomiai atskleistais personažais, bet ir tuo pačiu liūdina dėl pernelyg blankiai papasakotos 2015 metais visame pasaulyje nuskambėjusios apiplėšimo istorijos.
Filmo anonsas:
