64 rungtynes nacionalinėje rinktinėje sužaidęs, Rusijos čempionu tapęs, dukart Lietuvos ir kartą Škotijos taures laimėjęs, o pastarąjį penkmetį riteriams atidavęs D. Česnauskis šį šeštadienį po A lygos rungtynių „Trakai“ – „Kauno Žalgiris“ oficialiai užbaigė beveik du dešimtmečius trukusią profesionalo karjerą.
Visgi atsisveikinimo rungtynėse Deividui komandos draugams aikštėje padėti neteko: futbolininkas sunkią „Trakų“ pergalę stebėjo nuo atsarginių suolo.
„Visų pirma noriu padėkoti savo šeimai, žmonai, tėvams, ištikimiausiems sirgaliams ir draugams, kurie lydėjo mane šioje kelionėje, ačiū svarbiausiems aktoriams aikštėje, kurie šiandien iškovojo pergalę. Ačiū visiems už palaikymą“, – po rungtynių aikštėje žodį tarė D. Česnauskis.
„Pats jausmas toks dvejopas, bet ta diena atėjo šiandien, baigiu sportininko karjerą, laukia kitas etapas“ , – specialioje spaudos konferencijoje kalbėjo D. Česnauskis.
– Koks tas kitas etapas?
– Manau, liksiu prie futbolo, nors dar iki galo nesudėliojau savo planų.
– Save įsivaizduojate trenerio amplua?
– Negaliu dar šito pasakyti, tačiau jau „Trakų“ klube teko pajausti, ką reiškia būti trenerių štabo dalimi, kurį laiką padėjau vyriausiajam treneriui.
– Ar neliko apmaudo, kad paskutinėse rungtynėse neteko išbėgti į aikštę?
– Ne, tikrai nėra jokio apmaudo, šiam klubui daviau nemažai, žaidžiau penkerius metus. Šiandien komandai rezultatas buvo labai svarbus. Tad pirmiau komandos interesai ir rezultatas, vėliau visi kiti dalykai.
– Penkeri metai „Trakuose“, kuris momentas labiausiai įstrigo?
– Kiekviena pergalė įsimintiniausia. Manau, tos užimtos antros vietos, bronzos medaliai yra svarbiausias rezultatas.
– Reziumuojant visą karjerą, kokia ji buvo ir kaip ją vertinate?
– Ją vertinu tikrai gerai, kiekvienas etapas kiekviename klube buvo savotiškai įdomus. Tiek Rusija, tiek Škotija, Graikija, Azerbaidžanas. Teko susipažinti su naujomis kultūromis, pažaisti skirtinguose čempionatuose. Kiekviename klube – atsiminimai geri.
Buvo ir skambių pergalių Škotijoje, Rusijoje tapau šalies čempionu, tad tie atsiminimai patys gražiausi.
– Kai žinojote, kad jau baigsite karjerą, ar nebuvo klausimų, o kas toliau, kaip keisis dienotvarkė ir panašiai? Koks tas jausmas žinant, kad netrukus baigsite karjerą?
– Žinoma, tie klausimai dabar iškils, kokia linkme ir ką veiksiu toliau? Tų klausimų yra ir manau, kad apsispręsiu artimiausiu metu.
– Atrodė, kad tardamas atsisveikinimo žodį aikštėje šiek tiek emocijos šiek tiek ėmė viršų, teko išspausti ašarą?
– Į atsisveikinimo rungtynes atvyko artimiausi draugai, tačiau svarbiausia, kad šeima šalia.
Žinoma, emocijų buvo, tai, ką darei visą gyvenimą, šiandien baigėsi.
– Sužaista aibė mačų vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius, kurios rungtynės asmeniškai įsimintiniausios?
– Ko gero, mačas su pasaulio čempionais italais, kai Neapolyje sužaidėme 1:1. Jie į rungtynes atsivežė pasaulio taurę, prieš mačą ją parodė žiūrovams. Ir mes sugebėjome su jais sužaisti lygiosiomis. Tai buvo įsimintiniausios rungtynės.
– Ar nėra jausmo, kad jūsų kartos futbolo rinktinė praėjusiame dešimtmetyje buvo verta šiek tiek daugiau, nei tos pozicijos, kurias užėmė pasaulio ar Europos čempionatų atrankose?
– Galbūt galėjome ir daugiau. Su mūsų kartos rinktine tikrai turėjo skaitytis varžovai, nebuvo tokių skaudžių pralaimėjimų ir tokių nesėkmių serijų. Atstovavo aukšto lygio žaidėjai, ir Deividas Šemberas, ir Edgaras Jankauskas bei kiti. Tikrai su mumis turėjo skaitytis ir geriausios Europos rinktinės.
– Kaip Lietuvos futbolas keitėsi per jūsų karjerą? Ar galima sakyti, kad kai baigiate karjerą, jis vos ne žemiausiame taške?
– Šiandien situacija tikrai yra prasta. Tą parodo rinktinės rezultatai. Problemos – ne nacionalinėje komandoje, jos slypi kur kas giliau.
Turiu omeny jaunosios kartos paruošimą, kaip mes ugdome jaunuosius futbolininkus, kurie vėliau ateis į rinktinę, kaip visa sistema dirba. Mes neužauginame gerų žaidėjų, čia yra problema.
– Kolega juokavo, kad jūsų pirmame mače, ko gero, žiūrovų buvo daugiau, nei paskutiniame.
– Taip ir buvo. Na, kad sirgaliai ateitų į stadioną, reikia rezultatų. Antras dalykas, žiūrovams reikia patogių sąlygų, geresnės infrastruktūros stebėti futbolą, nedaug kas nori būti tokiame stadione, kuriame gali sulyti vyraujant prastam orui.
Nežinau, koks kitas bus mano etapas, bet norėsiu likti šalia futbolo ir stengsiuosi, kad vyktų geros permainos, kad futbolo sirgaliai norėtų rinktis stadionuose ir stebėti rungtynes gyvai. Futbolas be žiūrovų, be žmonių jis niekam neįdomus.
– Kodėl būtent 37-aisiais gyvenimo metais nusprendėte baigti karjerą?
– Maždaug prieš 7 metus sau pasakiau, kad karjerą norėčiau baigti 37-erių. Tą ir ištesėjau. Klausimas baigti karjerą jau buvo kilęs pernai, tačiau nusprendžiau dar metus padėti „Trakams“.
Prisiminiau savo norą, aš toks žmogus, jei turiu tikslą – noriu jį pasiekti.
