Komisaro pristatytas iniciatyvas galima vertinti įvairiai ir dėl kiekvienos atskirai diskutuoti, tačiau šį kartą į akis krito kitas dalykas. Diskusijos metu, susidarė įspūdis, kad V. Andriukaitis labiausiai yra susirūpinęs ne Europos Komisijos darbo kokybe, o valstybėmis narėmis, kurios prieštarauja Komisijos ir kitų Europos Sąjungos institucijų įgaliojimų išplėtimui bendrijos valstybių narių galių sąskaita.
Jautėsi ir matėsi, kad nerimą V. Andriukaičiui kelia ir tai, kad būsimas Europos Parlamentas bus kitoks (koks jis bus, V. Andriukaitis nedrįso aiškiai įvardinti). Tai, kad būsimas Europos Parlamentas bus kitoks, yra akivaizdu – tą rodo pastarųjų kelerių metų rinkimų rezultatai skirtingose Europos šalyse. Turint omenyje, kad europarlamentarai yra renkami proporciniu būdu vienoje, visą valstybę apimančioje apygardoje, šios tendencijos tik dar labiau išryškės rinkimuose pavasarį.
Sunku nepastebėti, kad Europoje vyksta vertybių ir interesų „perkainojimas“, kuomet iš naujo įvertinami ne tik valstybių politikai, tradicinės politinės jėgos, bet ir Europos Sąjungos institucijos bei jų vadovai. Ir čia kyla klausimas, ar dėl to, kad Europos gyventojai vis labiau palaiko naujus, dažnai „nesisteminius“ judėjimus, tikrai kaltas tik po Europą „piligrimuojantis“ buvęs Donaldo Trumpo patarėjas Stevas Bannonas ir kiti „populistai“? Stebint ir klausant Europos Komisijos atstovo V. Andriukaičio, susidarė įspūdis, kad kalti visi, tik ne Komisija.
Tačiau užtenka trumpai apžvelgti vien šios kadencijos Europos Komisijos narių „žygdarbius“, kad susidarytų priešingas įspūdis. Pradėkime nuo už migracijos procesus atsakingo komisaro iš Graikijos Dimitrio Avramopoulio, kuris spręsdamas nelegalių imigrantų ir pabėgėlių krizę įvedė formules, pagal kurias privaloma dalintis į Europą plūstančiais „naujakuriais“.
Taip buvo iškreipta Europos Vadovų Tarybos nuomonė, kad bet koks dalinimasis migrantais turi būti pagrįstas savanoriškumo principu – Europos Komisija šiuos raginimus neva perskaitė kitaip. O juk būtent nesuvaldytas pabėgėlių ir nelegalių imigrantų antplūdis lėmė gyventojų nusivylimą tradicinėmis politinėmis partijomis Europos vakaruose. Vertas paminėjimo yra ir danų socialistas Europos Komisijos viceprezidentas Fransas Timmermansas, kurio dažnai iššaukiantis elgesys ir kategoriški pasisakymai apie teisės viršenybę supriešino Komisiją su Centrinės Europos valstybėmis.
Atsakydamas į šį mano komentarą, Europos Komisijos narys V. Andriukaitis akcentavo, kad Komisijos lankstumui yra ribos. Įdomu, koks lankstumas turimas omenyje? Gal verta prisiminti ir „lankstųjį“ Komisijos pirmininką, formaliai dešinįjį Jeaną-Claudą Junckerį, kuris vien per šiuos metus deklaravo draugystę su Putino Rusija, pagerbė Marxo atminimą komunistinės Kinijos organizuotame minėjime, o galiausiai pasiūlė Europos Sąjungos tarybose sprendimus priiminėti kvalifikuotos daugumos principu atimant iš valstybių narių esminį lygiavertiškumo garantą.
Komisijos pirmininkas taip pat karštai palaikė naują rinkimų į Europos Parlamentą tvarką pagal bendraeuropinius partinius sąrašus, kas reikštų nulį (!) vietų Lietuvos didžio valstybėms Europos Parlamente. Vietas jame pasidalintų didžiosios Europos Sąjungos valstybės.
Išvardinau tik kelis ryškesnius šios Komisijos darbo epizodus. Apmaudu, kad šiandien debatus skirtingais su Europos Sąjunga susijusiais klausimais dažnai siekiama įsprausti į dirbtinę „euro-optimistų“ ir „euro-skeptikų“ takoskyrą, kur pastarieji yra kaltinami dėl visko. Tai klaidingas mąstymas.
Europos Komisija ir dažnas Briuselio biurokratas mėgsta pabrėžti, kad Europai reikia pokyčių, tačiau tie pokyčiai juk vyksta. Siekdami išsaugoti Europos Sąjungą ir pasirinkti teisingą siūlomą strategiją užkirsti kelią tolesniam nepasitenkinimo Europos Sąjungos institucijomis priežasčių plitimui, Europos Komisijos nariai turėtų suprasti ir gebėti aiškiai įvardyti problemas, dėl kurių kyla pavojus Bendrijos ateičiai. O tai galėtų prasidėti pirmiausia nuo jų pačių sąžiningos darbo savianalizės, adekvataus naujų tendencijų Europoje įvertinimo bei pagarbesnio požiūrio į valstybes nares.