Reitingų lentelės kaista kiekvieną savaitę. Nežinia, ar tai objektyvus dalykas vertinant kas ką nuveikė visuomenės labui. Palikime tai spręsti kiekvienam asmeniškai. Paskelbus nepriklausomybę buvo labai aišku kas, už ką. Šių dienų politinė sistema nėra tokia aiški ir nepadeda žmogui tiksliai išsirinkti už ką atiduoti savo balsą rinkimuose. Ne vieną kartą esu girdėjęs, jog jaunų žmonių politikoje trūksta. Įdomu, kodėl? Ar tam yra rimtos priežastys? Ar įmanoma iš politinės rinkiminės kovos patraukti „seną politikos vilką“? Gal jaunimas nenori ar nemato prasmės save realizuoti politikoje? Bandysiu į šiuos klausimus atsakyti iš įvairių pusių, neturėdamas vieno atsakymo.
O už ką gi iš tikrųjų atiduoti balsą?
Teisingo atsakymo nėra. Visada norime, jog kiekvienam žmogui būtų sukurta pridėtinė vertė nuo priimtų politinių sprendimų. Dažnai tos naudos mes nematome arba ji nėra pakankamai apčiuopiama. Puikiai suprantama, žmogus, eidamas į politiką siekia valdžios, įtakos ir pripažinimo. Bet čia ir iškyla esminis klausymas, ar valdžios siekiama, kad spręstume tik savo asmenines problemas ar dirbant bendruomenei kažką laimėtume ir sau. Juk yra ne tik materialinė, bet ir moralinė nauda. Ne paslaptis, jog dažnai stebime tokias situacijas, kad pirmiausia siekiama tik naudos sau arba savo grupei. Ir teisybės dėlei reikia pasakyti, kad taip elgiasi ne tik politikos senbuviai, bet ir jauni žmones.
Korupcijos skandalai liberalų, darbo, tvarkos ir teisingumo partijose daugiausia palietė būtent jaunimą. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl žmones atsargiai renka jaunus. Amžius, kaip ir tautybė arba lytis, nėra privilegija. Problema, kad jauni žmonės, būdami energingi ir turintys (tiesa, ne visi) gerų novatoriškų idėjų, liaudiškai sakant yra „alkani“, bet kartais tas alkis tampa be kabučių. Pamirštama galvoti apie savo pažadus ir paprastus piliečius. O senbuviai, sėdėdami po 20 m. vienoje vietoje surambėja, atitrūksta nuo realių bendruomenės, jos narių lūkesčių ir vis dažniau priiminėja sveikam protui kartais sunkiai suvokiamus sprendimus. Suprantama, tai liečia ne visus.
Taigi, kaipgi tam jaunam žmogui pradėti doro politiko kelią, kai galbūt nematai tiksliai nuo ko turėtum pradėti. Lietuvoje tikrai yra gabių, talentingų jaunų žmonių, kurie galėtų ir norėtų tinkamai atstovauti tautą mūsų parlamente. Tačiau ar tikrai partijos yra suinteresuotos daryti „talentų medžioklę“, kuri jiems yra reikalinga? Vieni galbūt taip, kiti tikriausiai nėra suinteresuoti, kadangi jaunatvišką maksimalizmą gali būti ir sunku sukontroliuoti, o ypač leidžiant jaunimui „zadanijas“ iš viršaus. Labai dažnai partijos nemato prasmės jauną žmogų atvesti į politiką. Senoji politinė sistema yra taip įsišaknijusi, jog praeiti visas partijos viduje pakopas, kartais būna „misija neįmanoma“. Suteikite jaunimui saviraiškos laisvę, jie turi ką pasakyti ir ką duoti valstybei! Mes irgi norime dalyvauti valstybės sprendimų priėmime, gal tik žinodami politikos užkulisius nepradedame to starto.
O ką jau kalbėti apie politinės sistemos viduje įsigalėjusias gimines, draugus, pažįstamus, milijonierius, kurie greičiau padaro politiko karjerą, nesuprasdami išvis ką ten veikia ir kaip turi būti demokratiškai.
Mes nematome, kaip jaunimas gali save realizuoti politikoje, yra tik pavienės personos, kurios tikrai bando įsitvirtinti šitoje sistemoje, ne todėl kad jie nori, o todėl, kad jie gali. Dažnai politinės partijos nesupranta ir nenori suprasti, kad kandidatas visiškas „nulis“. Vis dėlto, šiais laikais pažiūrėjus į kitų šalių praktiką, matome fenomeną, kuris parodo, jog piliečiams ne tiek svarbi konkreti politinė sistema, kiek svarbus pats kandidatas ir jo vidinės, kaip asmenybės, savybės. Jo supratimas apie fundamentalius, amžinus dalykus, kaip etika, moralė. Supratimas, kas yra dora ir teisinga, o kas tik pelai, kas iš išorės gražu, o viduje supuvę.
Problema, kad Lietuvoje per beveik tris dešimtmečius nesugebėjome, o gal nenorėjome sukurti tokios sistemos, kur patyrimas ir išmintis derintųsi su jaunatvišku iniciatyvumu ir naujoviškumu. Kad jaunimas gerbtų dorus vyresnius, o vyresnieji sąmoningai ir geranoriškai įtrauktų jaunimą į politinę t. y. valstybės valdymo veiklą.
Tam reikia nuo mokyklos suolo šviesti ir ruošti žmones vienus, kuriems deleguojame Tautos, kaip suvereno galias, tvarkyti valstybės bendrus reikalus, o visus kitus mokyti sąmoningai pasirinkti savo vedlius. Rinkti ne pagal patinka, ar ne. Gražus ar nelabai. O pagal tai, ką jis nuveikęs ir ką gali nuveikti gero bendram mūsų visų labui. Deja, kol kas dar Lietuvoje piliečių galvose nesubrendo politinė savimonė, ir toliau balsuojama už tuos sumestus sąrašus nežiūrint ir neanalizuojant turinio. Matyt, tam nepribrendome, tačiau tai tikrai mūsų rankose.
Ar įmanoma iš politinės rinkiminės kovos patraukti „seną politikos vilką“?
Na, kova už išlikimą politinėje arenoje yra kaip niekada gaji. Suprantu, jog politikoje branda, išmintis, patirtis, profesionalumas turi būti. Tačiau nenurašykime visų kitų savybių. Tai, kad esi jaunas ir nori būti matomas, prisidėti prie valstybės kūrimo, argi taip blogai? Šiandieninis jaunimas gyvena čia ir dabar, jų profesionalumas ateina su įgūdžiais, tai atverkime jiems duris, o ne atiduokime „vilkui“ į nasrus. Jaunieji politikai turi irgi „ginklus“, kurių niekada neturės „veteranai“ (žinoma netaikau visiems): blaivus protas, šiuolaikinių idėjų generavimas, švari reputacija, nesugadintas mąstymas, elementarios pagarbos ir elgesio kultūros suvokimas. Gal problema šiandien tokia, kad nesimato politikoje jaunų lyderių, kurie būtų tie, kas veda mus į priekį. Renkamės tik iš to, ką turime.
Nesu skeptikas, tačiau tokioje kovoje „senieji vilkai“ turi nepamiršti vieno dalyko, jų dienos bus suskaičiuotos, kai teks norom nenorom palikti tą „krėslą“ kitam, laiko juk nesustabdysi nei vienu įstatymu. Kolegos, auginkite jaunuosius politikus, pamirškite savo egoizmą, žiūrėkite į juos ne kaip į konkurentus, o kaip investiciją, kuri reikalinga Lietuvai. Nematykime tik savo kišenes, o spręskime visų bendrus interesus. Tik tokiu būdu mes „sumedžiosime“ jaunuosius talentus neiškraipydami jų teisinės sąmonės pradedant karjerą. Ir jus vyresnius turi neraminti ta tendencija, kad į politikos olimpą palyginus jauni vadovai tiesiog prasibrauna nesąžiningais amoraliais metodais. Kur matyta, kad senelis partiją perleistų anūkui, arba išaugintas į partijos vadovus pats imtųsi savo mokytojus žeminti, niekinti ir buvusius vadovus išmestų iš jų kurtos partijos kaip muses iš barščių. Arogancija, nepagarba vyresniems, savimyla tai antipodai išminčiai, dorai ir bendrų interesų gynimui, tai ne tas kelias, kuriuo turime eiti.
Ar tikrai jaunimas nenori eiti į politiką?
Niekas nebandė jų paklausti ar atlikti tyrimus, ko gi jie nori. Dažnai jie pasirenka išeitį realizuoti save kitur ir ne tik Lietuvoje. Nėra nei vienoje partijoje sistemos, kuri motyvuotų jaunimą žengti tuos pirmus žingsnius. Tokie lozungai kaip „Mes valomės“, „Mes keičiamės“, nelabai įtikinimai skamba. Lietuvoje daugiau nei 500 000 jaunų žmonių, kurie neturi savo konkretaus rinkėjo. Jeigu jie matytų konkrečius pavyzdžius, tikrai atrastų kandidatą. Aš tikiu, jog politinė sistema, kuri yra Lietuvoje, turi keistis. Tuos pokyčius turi pradėti tiek politinės partijos, tiek piliečiai, kurie turi mokėti tinkamai priimti sprendimą kaip rinkėjas. Taip, sutinku, jog matome ne vieną jauną žmogų politikoje, kuris pramušė ledus ir yra girdimas. Tačiau tai vienetinės sėkmės istorijos, kuri nesudaro daugumos. Gauti „vietą po saulę“ (posakio autorius – prancūzų fizikas, matematikas ir religijos filosofas Blezas Paskalis) yra sunku, tačiau misija įmanoma. Gerbiami, politikos veteranai, aš tikiu, jog Jūs suprantate apie ką aš – jaunas, nepatyręs, profesionalas, dar nepradėjęs politiko gyvenimo, kalbu. Ir tai nėra noras pašiepti ar įžeisti kažkurį asmeniškai. Tai yra pelnytos mintys, kurios gyvena šiuo metu ne tik mano, kaip piliečio ir jauno žmogaus galvoje, tačiau yra daug bendraminčių, kurių norą pradėti politiko kelią užgožia jūsų elgesys, požiūris, vertybės, darbai esant išrinktiems mūsų atstovams.
Apibendrindamas išsakytą pozicija suprantu, jog galbūt man nepavyks pakeisti pasaulio ar nusistovėjusios ydingos politinės sistemos, tačiau atvirai kviečiu diskutuoti apie mums rūpimus dalykus. Pradedu nuo savęs, rodydamas pavyzdį nebijau, jog būsimi oponentai ar konkurentai, jeigu tokių atsiras, bandys nugesinti mano jaunatvišką, tačiau loginiu mąstymų paremtą maksimalizmą. Tik kartu galime kelti tautos pilietiškumą ir padėti jai sąmoningai apsispręsti.