„Kas aiškiau negu aišku – tai scenarijai, kurie gresia mums kaip nedidelei valstybei. Prieš 2 metus kolegoms iš Vengrijos sakiau, kad Lietuva yra poliarizuoto pliuralizmo šalis, kurioje yra daug nuomonių, bet nėra radikalėjančių tendencijų. Po šių dviejų metų nuo tokio vertinimo jau susilaikau ir manau, kad situacija, į kurią mes dabar ateiname (nuo susidomėjimo finansine situacija, kurią bandoma ir galima pataisyti, pereinama valdymo keitimo), yra pati sudėtingiausia, kokia buvo ištikusi LRT per tuos beveik 3 dešimtmečius“, – kalbėjo ji.
Be kasdienės profesionalios žurnalistikos, pabrėžė ji, nėra kasdienės demokratijos kaip ir be kasdienės demokratijos nėra profesionalios žurnalistikos.
„Mes, ko gero, dar nesupratome ir galutinai nesuvokėme, kas yra visuomeninis transliuotojas, kuris išsivysčiusiose, ilgas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse Vakaruose jau buvo pribrendęs ir užaugęs iki XX amžiaus pabaigos, kuomet į transliavimo lauką atėjo komerciniai transliuotojai. Ir tada visuomeninis transliuotojas labai aiškiai save pozicionavo kaip viešąją erdvę, kurioje yra viešasis gėris, kurį reikia tausoti, vertinti“, – pasakojo profesorė, pabrėždama, kad XXI amžius atėjo su savo iššūkiais.
VDU profesorius E. Aleksandravičius akcentavo, kad pastebi išaugusį politikų norą viską valdyti.
„Kuo sutvėrimas primityvesnis, tuo tiesmukiau jis nori valdyti. Kitaip sakant, jeigu degraduoja politinė kultūra ir visokių labai menkai išsilavinusių žmonių spiečiai ima spręsti mūsų gyvenimus, stebėtis čia nėra kuo“, – kalbėjo jis.
Tai, pasak jo, atrodytų kaip tvarkinga, įstatymų diktatūra paremta rusiško tipo postsovietinė valstybė. Į televiziją politikai žiūri tik kaip į masių valdymo priemonę, sako E. Aleksandravičius, todėl tokių veiksmų ir imasi.
Pasak A. Balčytienės, pasiekėme raudoną liniją ir vienintelis pozityvus rezultatas šioje situacijoje būtų nebent galimybės daugiau diskutuoti, kas mums yra visuomeninis transliuotojas.
„Kas dabar vyksta, tai, man regis, atkartojami scenarijai, kurie įsitvirtinę ir veikia su labai didele „sėkme“ Vengrijoje, palengva slenka į Lenkiją ir kitas vidurio ir rytų Europos šalis. Vengrija iš tiesų yra ta šalis, kuri, galima sakyti, pateikė 12–15 žingsnių, kaip okupuoti valstybę pasitelkiant medijas, žurnalistines institucijas. Tai mane labai gąsdina. Lietuvoje šito kol kas dar nematome, bet potencialas bręsta“, – kalbėjo profesorė.
LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė akcentavo, kad visuomeninio transliuotojo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus.
„Priekaištaujama ir bedama pirštu į 40 milijonų eurų dydžio biudžetą. Bet mes iš viso turime 7 kanalus – 3 radijo ir 3 televizijos (transliuojame ir Lietuvai, ir pasauliui) ir interneto portalą. Tada aš noriu paklausti, kada jūs paskutinį kartą komerciniame kanale matėte kokią nors kultūros laidą ar laidą tautinėms mažumoms? Kuri kita televizija galėtų transliuoti tokio sudėtingumo ir trukmės renginį kaip popiežiaus vizitą?“ – klausė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
Tarp medijų, kurios sparčiai eina paskui auditoriją ir pataikauja jai, laisvas visuomeninis transliuotojas, pasak LRT vadovės, ir turi būti tas, kuris užduoda toną, aukščiausius standartus, turi galimybę vykdyti žurnalistinius tyrimus ir nebijoti, kad bus prispaustas. O istorija rodo, kad vieni ar kiti valdantieji vienaip ar kitaip pabando ribas ir nacionaliniam transliuotojui uždėti apynasrį.
Ji atviravo iš valdžios atstovų pasigendanti elementarios pagarbos. „Labai jaučiasi Seimo narių noras, kad jie viską gali sutvarkyti“, – akcentavo LRT vadovė.
Pasak VDU profesoriaus E. Aleksandravičiaus, galia vadovaujamasi ne tik keičiant LRT, bet ir, pavyzdžiui, švietimo sistemą.
„Man, kaip universiteto žmogui, šita biurokratinė beprotybė atrodo kaip koks nacionalinio lygio sabotažas – centralizuoti, užvaldyti, nurodyti – patiems nerodant jokių intelektinių požymių. Tik galią“, – pabrėžė jis.
LRT vadovė kalbėjo, kad dabar labai svarbu reikalauti kuo platesnės diskusijos, kokio norime nacionalinio transliuotojo. „Norime diskusijos, viešumo, nuomonių įvairovės“, – vardijo ji.
Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, diskutuoti apie visuomeninį transliuotoją dabar svarbu kaip niekad.
„Politinės diskusijos Lietuvoje man asmeniškai rodo vieną dalyką – gana aiškią nuomonę apie tai, koks turi būti LRT, turi beveik visi. Ir kartais man tai labiau panašu į pageidavimų koncertą“, – kalbėjo jis.
Kad diskusijų dėl LRT ateities reikia, pabrėžė ir sovietmečiu LRT dirbęs žurnalistas V. Mačiulis.
Politikų ketinimus dėl LRT kritikuoja ne tik Lietuvos žiniasklaidos organizacijos ir žurnalistai, bet ir Tarptautinis spaudos institutas, Europos transliuotojų sąjunga, Estijos visuomeninis transliuotojas, Latvijos televizija, UNESCO. Opozicija dar sausį kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama išaiškinti, ar Seimas, imdamasis tokio tyrimo, nepažeidė Konstitucijos.
Seimo laikinoji komisija LRT veiklai tirti pateikė išvadas ir pasiūlymus dėl visuomeninio transliuotojo pertvarkymo. Jei, remiantis išvadose pateiktais siūlymais, bus keičiamas LRT valdymas, kyla grėsmė, kad visuomeninis transliuotojas bus politizuotas. Apie tokią situaciją Kaune diskutavo prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Auksė Balčytienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir LRT tarybos pirmininkas Liudvikas Gadeikis, žurnalistai Vidas Mačiulis ir kiti visuomenės ir VDU atstovai. Diskusiją moderavo Brigita Sabaliauskaitė.