„Meilutytės pėdomis“, „tarsi Meilutytė“, „dar viena auksinė žuvelė“ – plaukikė leidžia suprasti, kad nuolatinis jos lyginimas su taip pat 50 m ir 100 m plaukimo krūtine rungtyse dažniausiai startuojančia Londono olimpinių žaidynių čempione jau tikrai įgriso.
Ir savaime suprantama, kad greta geriausių Agnės rezultatų dažnai naujienų žinutėse bus paminėti ir R. Meilutytės geriausi pasiekimai atitinkamose varžybose.
„Bet aš juk ne Meilutytė, o Agnė Šeleikaitė“, – atsidūsta 18-metė šviesiaplaukė kaunietė.
Pastaruoju metu A. Šeleikaitei dėmesio netrūksta: ji vienintelė Buenos Airėse vykusiose jaunimo olimpinėse žaidynėse Lietuvos delegacijai iškovojo aukso medalį, tai padariusi 50 m plaukimo krūtine distancijoje.
Visgi sportininkę pradžiugino tik pats medalis, o ne finaliniame plaukime. Čia kaunietė distanciją įveikė per 31,37 sek. ir artimiausią persekiotoją australę Chealsea Hodges lietuvė aplenkė vos 0,05 sek.
Po finalo rankoje laikydama medalį Agnė prisipažino, kad medžiojo ne tik jį, bet ir naują asmeninį rekordą, iki kurio trūko kelių akimirkų – vos 0,13 sek. (asmeninis rekordas – 31,24 sek.). Arti naujo asmeninio redordo plaukikė liko ir 100 m krūtine rungtyje – nuotolį įveikė per 1:09,40 sek. (asmeninis rekordas – 1:09,18 min.) ir užėmė 7-ą vietą.
Iš karto po žaidynių į gimtinę grįžusi plaukikė skubėjo į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto auditorijas: praleistas beveik visas pirmas studijų mėnuo.
Jos kursiokai praėjusią savaitę planavo taip vadinamą „cementofkę“, tačiau plaukikės planuose studentiškoms linksmybėms vietos nėra: savaitgalį suplanuotos treniruotės.
– Agne, turėjai pasiūlymų studijuoti ir tęsti sportinę karjerą už Atlanto, ar nesigaili praleidusi šį šansą likdama gimtinėje?, – DELFI paklausė A. Šeleikaitės.
– Labai džiaugiuosi savo sprendimu likti Kaune. Turiu puikias sąlygas. Daugelis kalba kaip čia blogai, randa progų padejuoti, nėra baseinų. Bet jų Kaune tikrai yra, eik kur nori plaukti, sportuoti. Savo sprendimu tikrai nesigailiu.
Mano šeima skatino vykti į Ameriką, bet aš sakiau, kad nenoriu ir niekur nevažiuosiu, tuo tos kalbos ir pasibaigė.
– Tau baigiant vidurinę ir svarstant apie ateitį su treneriu Giedriumi Martinioniu kartu sėdote prie stalo ir dėliojote visus „už“ ir „prieš“?
– Ta tema trumpai kalbėjome praėjusiais metais, pasaulio jaunimo taurės etape Jungtinėse Amerikos valstijose. Ten mane kalbino ne vienas universiteto plaukimo specialistas. Tų varžybų metu su savo treneriu trumpai kalbėjome apie mano planus baigus vidurinę. Klausė, ar norėčiau išvykti į JAV. Pasakiau, kad noriu likti Lietuvoje.
– Pasaulio taurės etape Kazanėje plaukėte su Julija Jefimova, ar tai blaško prieš startą, kad šalia – ne tik tituluota, bet ir dopingo skandale klimpusi sportininkė?
– Man nėra jokio skirtumo, su kuo aš plaukiu. Nekreipiu dėmesio į varžoves, tik žinau, ką man reikia padaryti ir plaukiu tiesiog su savimi. Manęs neblaško kituose takeliuose startuojančios varžovės. Net jei šalia ir dopingą vartojusi plaukikė.
– Plaukikai prieš startą pasiruošimo kambaryje dažnai klauso muzikos, turi savų ritualų, ką tu dažniausiai darai norėdama įveikti startinį jaudulį?
– Ilgą maniau, kad nieko nedarau, tačiau vieni žurnalistai, kurie mane filmavo prieš treniruotes ir startus, pasakė, kad mėgstu rankose sukti akinukus. Toks keistas įprotis, kurio anksčiau nepastebėjau.
Daugiau jokių išskirtinių ritualų neturiu, atsisėdu, susikaupiu ir einu į startą.
– Plaukikų amžius nėra ilgas – retas, kuris profesionaliose varžybose dalyvauja iki 30-ies metų. Ar yra minčių, ką veiktum baigusi sportinę karjerą?
– Jau 25-erių galima dalyvauti veteranų varžybose (šypsosi). Studijuoju kineziterapiją, norėčiau ateitį sieti su šia profesija, kuri man labai patinka. Tikiuosi, kad dirbsiu pagal specialybę.
– Esi sprinterė baseine, o ar esi sprinterė gyvenime, nori čia ir dabar viską turėti ir pasiekti?
– Manau, kad taip. Jei darau, tai darau nedvejodama, greitai priimu sprendimus.
– Kada supratai, kad būtent 50 m ir 100 m plaukimo rungtyje gali pasiekti geriausių rezultatų?
– Visą laiką plaukiau krūtine. Tik 2013-aisiais jaunimo olimpiniame festivalyje plaukiau laisvu stiliumi, taip pat rinkausi 50 m nuotolį. Po tų 2013 metų vėl grįžau prie plaukimo krūtine stiliaus.
Šioje rungtyje nėra didelio pasirinkimo, tik 50 m, 100 m ir 200 m nuotoliai. Ilgiausioje distancijoje man beprotiškai sunku, visai kita plaukimo technika, reikia ilgesnio grybšnio. Man geriau greitai pavaryti 50 m ar 100 m ir finišuoti.
Studentiškas gyvenimas – antrame plane
– Gal ketini dalyvauti kursiokų „cementofkėje“?
– Bus šį savaitgalį (red past., – pokalbis vyko penktadienį), bet aš nevažiuoju, nesigauna.
– Bet juk baigėsi sezonas?
– Ne, jau vėl treniruojuosi. Laukia varžybos poros savaičių, Anykščiuose – sprinto taurė. Jau savaitę pailsėjau, reikia ruoštis naujiems startams.
– Nėra apmaudu, kad esi priversta atsisakyti pramogų su bendraamžiais?
– Aš esu įpratusi, plaukimą lankau 10 metų. Nėra didelio poreikio tokioms linksmybėms. Galbūt aš kiek kitokia, nei daugelis mano bendraamžių. Be to, po treniruočių nėra didelio noro dar kažkur kažką veikti.
Po treniruočių labiausiai mėgstu skaniai pavalgyti, jei tai penktadienis, dažnai renkuosi mėgstamą serialą „Grey’s Anatomy“. Kitomis dienomis sėdu prie mokslų.
Negaliu pasigirti laisvo laiko aruodais, jei treniruotės vyksta dukart per dieną, ryte iš namų išeinu prieš 6-ias ryto, tada į universitetą ir grįžtu apie 20 val. vakare.
– Kokius lūkesčius turėjai prieš kelionę į žaidynes Argentinoje? Ar slapčia vyleisi tapti čempione?
– Labiausiai norėjau pagerinti asmeninius rezultatus bei tikėjausi patekti į du finalus. Likau šiek tiek nusivylusi, nes plaukiau šiek tiek lėčiau, bet iškovotas medalis šiek tiek atperka tą jausmą.
– Ar po iškovoto medalio tavo feisbuko paskyra nelūžo nuo kvietimų draugauti?
– O taip, po laimėto medalio ir po sporto žinių reportažo sulaukiau daug kvietimų feisbuke, be to, vien per vieną vakarą – 300 naujų sekėjų „Instagrame“ (šypsosi).
Netrūko ir dėmesio iš žiniasklaidos, pasipylė interviu. Nepaisant to, nejaučiu, kad kažką ypatingo laimėjau, esu tokia pat, kaip ir visi kiti, kažkas iš esmės nepasikeitė.
– Gal su treneriu aptarėte naujo sezono tikslus?
– Šiek tiek kalbėjome, bet po Naujųjų metų startuos naujas ciklas, bus aiškesnis mano varžybų kalendorius, tuomet bus galima konkrečiau kalbėti ir apie metų tikslus.
– Iki Tokijo olimpinių žaidynių – mažiau nei dveji metai.
– Tikrai dar daug laiko, visko gali nutikti. Reikia įvykdyti olimpinį A normatyvą (1:07.07 min.), žiūrėsime, kaip seksis. Bet nemanau, kad gyvenime turėčiau viską statyti ant šios kortos. Tiesiog noriu tobulėti ir matysime, ką pavyks man nuveikti.
