Vaikystė – Tauragės rajone
Tiesa, Naglimantu pirmoji jį pavadino žinoma baleto artistė Kristina Tarasevičiūtė, su kuria jis pradėjo savo kaip baleto šokėjo karjerą dar vaikystėje persikrausčius savarankiškai gyventi ir mokytis į Vilnių. „Tegul nors ir Mariumi vadina, bet dažniausiai tikrąjį vardą maišo su šiuo. Būna, kad net į sutartis įrašo“, – susitikus nusijuokė pašnekovas.
Ir nors šiandien baleto šokėjo karjeros jis nesiekia, diplomą turi, o patirtis ir sunkios treniruotės padeda šokant muzikiniuose klipuose ir pasirodant su populiariais šalies atlikėjais. Naglis svarsto, kad tapti šokėju jį skatinusi mama greičiausiai per jį norėjo įgyvendinti seną savo svajonę, nes savo karjerą jis pradėjo dar gyvendamas Tauragės rajone, kur mokykloje lankė tautinius šokius, o į miestą vykdavo tobulinti pramoginių šokių įgūdžių.
Apie jo akcentą jam primena ir bendramokslė K. Tarasevičiūtė. Paklausta, koks Naglis buvo vaikystėje, ji kolega tapusiam draugui parašė: „Šviesus, žodžio kišenėje neieškantis, lengvai emociškai išjudinamas ir turintis tauragietišką akcentą“.
Ir nors vos tik gimęs jis gyveno Visagine, savo gyvenimą puikiai prisimena jau persikrausčius į senelių namus Tauragės rajone. „Vėliau mama išvyko į Maskvą, o aš gyvenau su seneliais Tauragės rajone. Nedaug prisimenu iš Visagino, nes namais jau tapo močiutės namai Žygaičių kaime. Taip...kaimietis (juokiasi) ir visiškai kaimietiškomis sąlygomis gyvenau. Vėliau metus dar su mama gyvenau Maskvoje, bet jai grįžus reikėjo pradėti lankyti mokyklą, todėl ir vėl gyvenau kaime“, – paaiškina jis.
Aktyviai dalyvavęs įvairiuose mokyklos konkursuose, šokęs tautinius šokius N. Bierancas mamos buvo paskatintas stoti į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Taip dešimtmetis iš Tauragės rajono pradėjo savarankišką gyvenimą Vilniuje, kur kasdien lankė baleto treniruotes ir pamokas.
Nors šis laikotarpis jam atmintyje gerų prisiminimų nepaliko, dabar 31-erių artistas yra dėkingas visoms aplinkybėms, kurios padėjo jam tapti savarankišku ir žinančiu, ko nori. „Žinoma, kad būdamas dešimties nežinojau, ko noriu ir kai mama sakė, kad turiu pabandyti ir palaukti, laukiau. Vis verkdavau ir skambindavau mamai. Labai norėdavau grįžti į kaimą ir mesti baletą. Tik ji norėjo, kad baigčiau, ką pradėjau ir tapčiau profesionaliu šokėju.
Kambariuose gyvenome po du ar tris ir mus maitindavo tris kartus per dieną. Vilniečiai čia atvykdavo kaip į mokyklą ir grįždavo namo, o aš gyvenau bendrabutyje. Patys ir drabužius skalbdavome, ir savimi rūpinomės, o buvome visai vaikai.
Kaip sunku toms auklėtojoms buvo su mumis. Pasiutę buvom, bet gi vaikai. Labai trūko tėvų ir turėjau didelį norą būti su jais namuose. Daug verkdavau ir prašydavau leisti tiesiog grįžti į kaimą“, – atsidūsta profesionalus šokėjas.
Būtent tokia patirtis ir padėjo susiformuoti tvirtam charakteriui, nors neilgai trukus jo mama neapsikentė klausydama sūnaus prašymų ir pati persikraustė į Vilnių, kur dirbo net ir sunkiausius darbus tam, kad galėtų būti arčiau savo vienturčio. „Ji ir bare naktį dirbo, mane prižiūrėjo, bet jau buvo su manimi Vilniuje, – nusišypso jis, – ir kai kiti studentiškos patirties įgyja būdami pilnamečiai, aš – dar vaikystėje.
Tėvu tapo kitas vyras
Tačiau tėvo jo gyvenime nebuvo ir paklausus, kokia šios jo gyvenimo dalies istorija, žinomas vyras nusišypso: „nepasakoju, nes nėra, ką pasakoti. Jo tiesiog nebuvo. Kai mama buvo jauna, turėjo bičą, kuris užstatė vaiką ir kai sužinojo, davė mamai pinigų, kad pasidarytų abortą. Ji juos grąžino ir atsisakė. Nepažįstu savo tėvo. Kartą tik ieškojau jo per socialinius tinklus. Radau vieną jauną žmogų tokiu vardu ir pavarde ir po to karto neieškojau. Tėvo man netrūko, nes tiesiog jo neturėjau.
Jis ir vėliau neapsireiškė, o ir giminaičiai gal net nežino, kad aš toks esu. Daug laiko praėjo“, – susimąsto Naglis ir priduria, kad jo gyvenime buvo keletas patėvių. Pirmasis – ukrainietis, apie kurio smurtą prieš mamą jis sužinojo tik užaugęs.
Su berniuku jis elgėsi gražiai, tačiau prieš jo mamą nevengdavo pakelti rankos ir galiausiai jų keliai išsiskyrė. Tačiau jam besimokant devintoje klasėje judviejų su mama gyvenime atsirado kitas vyras, N. Bierancui tapęs tėvu. Puikiai sutariantys vyrai iš šono atrodo kaip tikri tėvas ir sūnus, o ir pats patėvis klausiamas Naglį pristato kaip savo sūnų.
„Su abiem tėvais sutariu gerai ir kai kas klausia, kas jis man, sakau, kad tėvas“, – sako šou pasaulio atstovas.
Jau dalyvaudamas įvairiuose šokio festivaliuose, šokdamas Gyčio Ivanausko teatre, Anželikos Cholinos pasirodymuose ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis jautė, kad tai – tik pradžia. Dar ir dabar šios istorijos herojų galima pamatyti šokant teatre, tačiau tik kai kuriuose spektakliuose.
„Aukso amžių jau išgyvenau“
Teatro ir operos gerbėjai kaip talentingą šokėją jį puikiai žino iš tokių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių kaip „Karmen“, „Figaro vedybos“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“, „Piteris Penas“, „Vilniaus baleto“ pastatymo „Jausmai, Gyčio Ivanausko teatro spektaklio „Paukščiai“ ir daugelio kitų.
Ir nors baleto šokėjo karjera baigėsi vos tik gavus diplomą, ją pakeitė fotografija ir kiti šokio stiliai. „Visada žinojau, kad klasikinio baleto šokti nenoriu. Man nepatinka tas įrėmintas šokis. Klasikinio baleto niekas nepakeis, todėl dabar tik naudoju tą bazę, kurią gavau ir toliau keliauju savo šokio keliu. Šokti modernų baletą ir vėliau kitus šokio stilius buvo sunku. Iš pradžių reikėjo persilaužti, kaip ir visur gyvenime.
Sunkiausia buvo pereiti į kitą stilių. Net Šarūnas Kirdeikis sakė, kad vargu, ar man pavyks, bet ir vėl čia manimi tikėjo ir nutikdavo vis koks atsitiktinumas, lemdavęs tai, kad viskas galiausiai pavykdavo.
Atrodo, kad kiti visada į mane dėjo daugiau vilčių nei aš pats. Tik kalbant apie šokius aš manau, kad aukso amžių jau išgyvenau ir geriausią savo formą jau turėjau. Nebereikia algos susirinkti šokant bet kur ir bet ką, todėl atsirenku, kur dirbti. Buvo laikas kai labai reikėjo pinigų ir su viskuo sutikdavau. Kai atsirado kitos sritys ir darbai, atėjo ir laisvė rinktis tai, ką noriu dirbti, o ne daryti viską iš eilės“.
Fotografu tapo atsitiktinai
Ir nors mamos noru baigė baleto šokėjo specialybę, fotografu žinomas vyras tapo net ir po pusmečio metęs fotografijos studijas. Tačiau įdomiausia, kad būtent ši sritis jo gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai – susipažinus su žurnalistu Orijumi Gasanovu ir pradėjus fotografuoti vieno populiaraus žurnalo internetiniam puslapiui.
Naglis kalba, kad net ir fotografuoti nemokėjo gavęs pirmąjį savo darbą kaip fotografas ir atsidūręs prie fotosienelės renginyje. „Ten susitikau su tokia fotografe Rasa, kuri labai nustebo, kad atėjau dirbti, bet net nemoku nustatyti fotoaparato tam, kad galėčiau fotografuoti. Jei atvirai, neįsivaizduoju, iš kur tiek pasitikėjimo savimi. Tačiau turbūt viskas dėl to, kad manimi pasitikėjo kiti žmonės. Ir mano antra pusė turėtų būti tokia, kad stumtų mane į priekį. Antraip prie sofos pridžiūčiau (juokiasi)“, – sako N. Bierancas.
Susimąstęs apie savo charakterį jis pridūrė, jog smagiausias laiko leidimo būdas jam – buvimas namuose ir nieko neveikimas. „Aš daug veikiu, bet nemažai ir tingiu. Atsikeliu ir jei yra didelė fotosesija, tiesą sakant, labai tikiuosi, kad atšauks (juokiasi).
Tačiau nuvykstu ir praėjus kokiam pusvalandžiui įvyksta lūžis po kurio norisi varyti toliau, padaryti kuo daugiau, o ypač mėgstu fotografuoti žurnalams. Ten tiesiog daugiau kūrybos. Ir vestuves fotografuoti patinka, bet daug kas priklauso ir nuo poros, žmonių, bet visada būnu atviras ir nuoširdus. Pasiūlau susitikti su dar daugiau fotografų, apsispręsti“, – sako jis.
Nuoširdus Naglis visada buvo ne tik gyvenime ir socialiniuose tinkluose, tačiau ir kalbėdamas apie savo homoseksualumą. Jis buvo vienas iš pirmųjų žinomų žmonių, kurie prabilo apie orientaciją viešai. Tačiau to Naglis nelaiko nei žygdarbiu nei kažkokiu laimėjimu. Sako, kad to, jog yra homoseksualus, tiesiog niekada neslėpė, kaip ir kitų dalykų savo gyvenime.
Dabar prie sienelės fotografuoti jam netenka. Blykstės paprastai nukreiptos į jį, nors stovėdamas prie sienelės jis vis dar jaučiasi keistai. „Matau senuosius kolegas ir dabar pats stoviu prieš juos, bet tikrai keista. Neįprasta būti vadinamam žvaigžde. Atrodo, kad nieko kitokio nepadariau. Viskas tas pats ir man keistas tas žvaigždės statusas".
Tačiau išaugęs žinomumas daro ir didelę įtaką, o tapęs nuomonės formuotoju Naglis žino, kad jo žodžiai ir veiksmai veikia jo sekėjus. Tačiau klausiamas apie „Instagram“ istorijas jis sako, kad tai, jog juokingi jo vaizdo filmukai atsiduria „Youtube“ kanale jam pačiam nepatinka. Norėtų, kad tai liktų laikina ir po paros dingtų visam laikui.
„Instagram“ karjerai nepadeda
Nuo 2013 metų kuriamas profilis „Instagram“ fotografijai ir šokėjo karjerai tikrai nepadeda. „Rašydami man seni klientai klausia, ar vis dar fotografuoju ir greičiausiai kainos jau pakilo. Liūdniausia, kad socialiniuose tinkluose žmonės nori matyti ne mano darbus, o mane. Iš pradžių jausmas buvo nekoks, nes daug dirbau tam, kad viską pasiekčiau. Dar dabar prisimenu kai viena mergina priėjo ir pasakė, kad matė mane šokant spektaklyje. Buvo nerealu. Būtent tai buvo tikras įvertinimas. Susipažinome ir tapome draugais.
Viskas mano gyvenime keitėsi labai greitai ir dabar girdžiu kaip gatvėje man šaukia „Skaneeeei, Naglimantai", o išeidamas į „Akropolį" pasidarau bent šešias nuotraukas su sekėjais. Žmonės klausia ne apie darbus, o gyvenimą, mane patį, nes ir filmuodamas istorijas jaučiuosi tarsi bendraudamas su draugu. Lyg pasakočiau jam apie tai, kas vyksta aplink, bet kartais, kai peržengiamos ribos, nebūna smagu. Tik ar aš toks pats „Instagram" ir gyvenime? Galbūt. Mano humoras visada buvo toks. Ir nors kažkada ketverius metus šokau ansamblyje „Lietuva", dėl ko ir tatuiruotes reikėjo daryti tik iki tų vietų, kiek galėčiau pridengti marškiniais, visada buvau aštrus. Galbūt tik socialiniuose tinkluose viskas labiau koncentruota, nes kai pastebėjau, kad to žmonėms reikia – tai ir daviau. Nežinau, koks tai yra fenomenas. Man pačiam visa tai yra labai keista", - sako jis.
Jo profilį seka ir mama, nors istorijų vis dėlto nežiūri. Ir nepaisant neigiamų komentarų, dažnai Naglis sulaukia žinučių, kad jo nuoširdumas pakelia nuotaiką, priverčia nusišypsoti net ir esant sunkiausioms gyvenimiškoms aplinkybėms. Tai ir tampa paskata jam pačiam nesustoti ir toliau kurti, net ir tokius pašiepiančius vaizdo klipus, kuriuos pats su šypsena vadina klaunada.
„Pozityvas visada suteikia gerų emocijų. Kartu tai keičia ir asmenybę. Anksčiau man tikrai visada rūpėjo, ką apie mane pasakys kiti. Net turėdamas ilgus plaukus prie jų sėdėdavau tol, kol viskas neatrodydavo idealiai. Net į gatvę iki tol neidavau. Dabar tai jau nesvarbu. Jei kas dar ką nors pikto parašo originaliau, net ir pasidalinu. Nepykstu ar nenuliūstu, o tik pasijuokiu.
Jau nusibodo ir atsakinėti į klausimus, ar draugauju su Silvija ar kuria kita drauge“, – sako jis.
Iš socialinių tinklų jis jau gauna ir pajamas. Kartu tai tapo dar vienu darbu, o norint sutarti dėl reklamos N. Bieranco socialiniame tinkle reikėtų bendrauti su jo vadybininke. Neseniai žinomas vyras priėmė ir dar vieną iššūkį sau – tapo LNK projekto „Dydžio revoliucija“ teisėju. Naujas etapas gyvenimo ir jo iššūkių jau užgrūdintam menininkui tapo ir galimybe nugalėti seniai viduje tūnojusią viešo kalbėjimo baimę. Kad ir kaip būtų, optimizmo nestokojantis N. Bierancas tai, kas laukia ateityje, pasiryžęs sutikti su tokia pat plačia šypsena, be kurios jo neįsivaizduoja nei draugai, nei daugiau nei 173 tūkst. kiekvieną naujieną stebinčių sekėjų.
Lankydamasis DELFI redakcijoje N. Bierancas atsakė ir į sekėjų klausimus. Visą jo tiesioginę transliaciją galite pamatyti čia:
