aA
Iškart po Vėlinių, lapkričio 3 dieną, sukaks dveji metai, kai šios kadencijos Seimo nariams buvo įteikti pažymėjimai. Laminuotos kortelės, aktyvuotos po priesaikos, mums, išrinktiesiems, suteikė prieigas prie valdžios galių ir tapo mūsų žmogiškųjų silpnybių išbandymu.
© LRS / Olga Posaškova

R. Karbauskis tada didžiavosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąrašu, sudarytu iš partinių ir nepartinių kandidatų.

„Galiu patikinti, jog tai žmonės, kuriuos vienija daug stipresnis ryšys nei tik partinis bilietas – juos vienija vertybinis pagrindas. Tarp mūsų yra žmonių, kurių nuomonės vienu ar kitu klausimu skiriasi, ir man dėl to nei kiek nebaugu.“ Taip prieš dvejus metus jis įtikinėjo visą Lietuvą ir, ko gero, save. Daugelis, tarp jų aš, patikėjau šių žodžių nuoširdumu.

Tiems, kurie įsitikinę, kad mane antrajai kadencijai į Seimą įkėlė pakilusi „valstiečių“ banga ir todėl turiu jausti jiems už tai amžiną dėkingumą ir nepurkštauti prieš jų lyderį, noriu kai ką priminti.

Pirmajame ture vakarinėje apygardoje už mane balsavo 9182 rinkėjai, o už LVŽS sąrašą – 5672. Taigi, nemaža dalis, rinkusi mane savo atstovu, balsavo už mane, bet nebalsavo už „valstiečius“, tačiau mano agitacija už ,,valstiečius“ ne atėmė, o padidino LVŽS rinkėjų skaičių Vakarinėje apygardoje – 2012 m. už juos balsavo tik 692 rinkėjai.

Dar daugiau – 2016 m. Seimo rinkimuose LVŽS sąraše iš septintos vietos 32692 pirmumo balsais buvau reitinguotas į penktąją.

Per Seimo rinkimus buvau vienintelis kandidatas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašo, kuris rinkimų kampanijos metu nenaudojo pinigų iš partinės kasos – norėjau išsaugoti savo nepriklausomumą.

O apie tai, kad jei nebūčiau tarpininkavęs, kažin ar Saulius Skvernelis būtų ėjęs „obuoliauti“ su Ramūnu Karbauskiu, aš jau nė nekalbu. Ir sąrašo idėja – svarbiau ne partiniai bilietai, o vertybės ir kompetencija – priklausė ne R. Karbauskiui. Taigi, nežinia, kas kam yra daugiau „skolingas“.

Beje, ir Agnė Širinskienė į valstiečių sąrašą buvo įrašyta tik mano pastangų dėka. Prisipažinsiu, tuomet niekaip negalėjau įtarti, kad sudarysiu sąlygas dievobaimingai Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto docentei iššauti į valdžios piramidės viršūnę ir per dvejus metus tapti penkta pagal įtakingumą valstybės politikos persona po prezidentės, premjero, Seimo pirmininko ir R. Karbauskio... Ar kad šiandien ji padės pastarajam galąsti apkaltos kirvį man.

Tad kai išgirdau iš žurnalistės, jog dėl pagarsinto metų senumo įrašo, kuriame minima mano pavardė, R. Karbauskis su A. Širinskiene ruošia man apkaltos procedūrą, ilgai juokiausi. Niekaip negalėjau patikėti, kad nuoskaudos dėl Gretos ir ,,Agrokoncerno“ neliečiamumo nuleis juos iki tokio žemo, tiesiog buitinio keršto lygio.

Kai kas piktdžiugiškai pasakys: taip man ir reikia. Sutinku. Ar tai bus korupcinėje byloje nuo Panevėžio mero pareigų nušalintas R. M. Račkauskas, ar R. Karbauskis su A. Širinskiene, budriai saugantys ,,Agrokoncerno“ paslaptis, už juos visus turiu prisiimti atsakomybę, nes esu prisidėjęs prie valdžios galios suteikimo jiems. Esu atsakingas, nes neįžvelgiau juose priklausomybės nuo valdžios, jos troškulio. Tai tas pats, kas pasiūlyti taurę alkoholikui prieš sėdant jam prie vairo.

Neseniai Seime, svarstant rezoliucijos projektą „Dėl daromo neleistino spaudimo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir neteisėto įrašo“, teko pripažinti karčią tiesą – čia ją galiu tik pakartoti:

„Turime teisėtai išrinktą Seimo pirmininką ir jo pavaduotojus, bet virš jų įsisuko lizdą Seimo viršininkas – R. Karbauskis su viršininkiene – A. Širinskiene. (...)

Jų dėka Seimas vis labiau panašėja į politinį cirką ir eilinį politinį turgų. (...)

Skundai, pletkai, apkalbos, šantažas šių dviejų žmonių dėka tapo neatsiejama šios kadencijos Seimo politinės antikultūros dalimi.

Jei kam atrodo, jog jie daugiau nei metų senumo įrašo istoriją dėl VTEK ištraukė tam, kad paveiktų Švietimo ir mokslo ministrės tyrimą, manau, klysta.

Tikrai Seimo viršininkas su viršininkiene, apakinti banalaus keršto, net nesusimąstė, kad jų pučiamas skandalas dėl neteisėto poveikio Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai atsisuks prieš juos.

Jei tai būtų tik dviejų žmonių problema, tai išvis būtų neverta apie tai kalbėti iš Seimo tribūnos. Bet tai jau tampa ne tik viso Seimo, bet ir valstybės problema.

Kiek kartų dėl tų dviejų žmonių nepamatuotų ambicijų mes jau užlipome ant to pačio grėblio – Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų.

Ir kiek dar kartų užlipsime A. Širinskienės „teisinio išprusimo“ dėka ar dėl R. Karbauskio įsivaizdavimo, jog Konstitucija yra tarsi jo tautinio kostiumo kelnės – noriu užsimaunu, noriu nusimaunu.

Seimo viršininko ir viršininkienės organizuojamos apkaltos nebijau. Jei yra norinčių ant jų kuriamo apkaltos laužo sunešti savo malkas – prašau nedelsti.

Bet esu įsitikinęs, kuo labiau jis bus kuriamas, tuo labiau bus apšviesti šio laužo kūrėjų tikrieji veidai.

Kaip ir būtų galima ties ta vieta ir baigti, bet šiek tiek norėtųsi plačiau panagrinėti R. Karbauskio ir A. Širinskienės tandemo fenomeną. Tuo labiau kad jis atskleidžia ne vien ,,valstiečiams“ būdingą ydą.

Iš kur kyla Ramūno noras turėti globėją, o Agnės – globotinį ir jį paversti vos ne religiniu garbinimo objektu, ko gero, psichoterapeutai pateiktų ne vieną aiškinimą. Stebintiems iš šalies matyti viena: šie du žmonės įtikėjo „šventa“ savo misija. Jie, kaip ir visi neklystantys politikoje, tapo aukščiausi Lietuvos globėjai. Todėl visi tie, kurie tuo suabejoja, iš karto nubloškiami į priešo pusę.

Jei prieš dvejus metus nuomonių įvairovė frakcijos viduje R. Karbauskiui neatrodė grėsminga, tai dabar tai jau neišsenkamas susierzinimo ir įtampos šaltinis, o išsiplėtojusi Širinskienės tyrimų tarnybos (ŠTT) veikla tampa tarsi rimbu turintiems kitokią nuomonę.

Taip, žingsnis po žingsnio, vos prieš dvejus metus išrinkta politinė jėga, turėjusi ambiciją pasiūlyti Lietuvos žmonėms kitokį pasirinkimą, tampa dar viena sistemine valdžios jėga, kurioje lojalumas vadui tampa pagrindine vertybe, kurioje valdžios kėdės išsaugojimas tampa pagrindiniu tikslu, nes kaip visada, viskas daroma ne dėl savęs, o dėl „Lietuvos“.

Taigi ir vėl stebime atsikartojant tą pačią dramą – kaip atsidūrusius valdžioje įkalina ta pati valdžia ir kaip dar vieni į valdžios nelaisvę patekę bando beviltiškai kurti laisvę kitiems...

Valdžios galių kaliniams norisi priminti vieną paprastą tiesą: amžinų valdžių nėra – amžina tik iliuzija, kad turima valdžios galia yra amžina.

Deja, valdžios galių kaliniai dažniausiai net nebando išsivaduoti iš tos iliuzijos. Gal laikas mums VISIEMS Seime giedoti nebe Tautišką giesmę, o valdžios pavergtųjų ariją.