Pikantiškos istorijos ir legendos apie Klaipėdos moteris sklinda jau ne vieną amžių

Prūsijos sostinė, Vokietija, Sovietų Sąjungos miestas, Lietuva – vos vienas miestas, per kelis šimtmečius keitė ne tik savo veidą, bet ir vis buvo žemėlapyje „nurėžiamas“ nuo Lietuvos. Ir šiukštu vietinių nevadinkite žemaičiais – tai apie Klaipėdą.

Gidė Saulė Likpetrienė pasakoja, kad vien atvykus į Klaipėdą, yra būtinų dalykų, ką pamatyti, išragauti, išgirsti, pačiupinėti. Senamiestis jau savaime yra lyg muziejus po atviru dangumi – skulptūros, architektūra, raižiniai ant durų pasakoja įvairias istorijas, o štai norintiems išgirsti daugiau, gidė mielai papasakoja.

Uostamiesčio istorija moteris sako susidomėjusi jau seniai, tačiau ji vis labiau įtraukia ne tik istoriniais faktais, bet ir gražiomis legendomis. Štai kad ir pagrindinė miesto aikštė, kurią žino daugelis, kaip Teatro aikštę. Ar kada pagalvojote, kad ši aikštė buvo po vandeniu, o kiek vėliau buvo vadinama Pūvančia gatve.

„Pažintis su Klaipėda prasideda nuo Teatro arba kitaip vadinamos Anikės aikštės. Klaipėdiečiams abu pavadinimai žinomi, ir paskyrus pasimatymą, niekada nesumaišysi, kur nueiti, – pasakoja S. Likpetrienė. – Šioje aikštėje yra trys pagrindiniai simboliai – pirma pati aikštė, kuri labai ilgai buvo pilna vandens. Čia iki XVII amžiaus tyvuliavo pilį supę apsauginiai vandenys. Vėliau dabartine Teatro gatve tekėjo sena Danės upės atšaka. Kai vanduo nusistovėjo, ši vieta buvo pavadinta Pūvančia gatve – vanduo buvo užsistovėjęs ir ji įgavo pūvančio vandens gatvės pavadinimą.

Piliai pakeitus savo funkciją, keitėsi ir miestas, tad nusausinus šią aikštę, čia buvo įkurta turgaus aikštė. Reikia paminėti tokį faktą, kad mes dabar stovime ant dviejų trijų metrų balasto – aikštė buvo nusausinta ir pakelta iš laivais atsivežtų plytų, molio. Vežė ir žemes. Tai balastas ir kai turime svečių iš Anglijos, Olandijos, Škotijos, sakome, kad jūs stovite ant angliškos žemės. Tuomet nebuvo leidžiamas joks importas į Memelio miestą, o laivams buvo būtinas balastas, tai jie atsiveždavo tokius dalykus ir labai praktiškai tai buvo panaudota“.

Teatro aikštė buvo atvira. Gidė pasakoja, kad čia vyko didžiulis, net kelias savaites trunkantis turgus. Šalia, Turgaus gatvėje, taip pat stovėjo prekybininkai, tačiau tai jau visai miesto pakraštys.

„Turgaus gatvėje, arčiau link Jono kalnelio, buvo leidžiama prekiauti „nešvariomis prekėmis“ – tai šienu, akmens anglimi, viskuo, ko nebuvo galima įvežti į miestą, kad jo neterštų. O viskas dėl to, kad Prūsijoje buvo labai griežtos sanitarijos sąlygos, tad buvo paskirstyta, kur kokiomis prekėmis galima buvo prekiauti. Turgaus aikštėje vyko prekyba tiesiai iš vežimų, čia jau buvo parduodamos kolonijinės prekės – šių laikų terminais, tai buvo importinės prekės. Tai aliejai, muilas, viskas buvo atplukdoma laivais, įvairios pramoninės prekės. Tuo metu turgaus aikštė buvo labai svarbi ir ji savo paskirtį išlaikė iki Antrojo pasaulinio karo“, – pasakoja S. Likpetrienė.

Anot pašnekovės, keliaujant skirtingais laikmečiais, miesto istorija yra labai įdomi, tuo pačiu labai paini, daug kartų keitėsi. Tačiau iki šių dienų išlikęs dramos teatras, taip pat unikalus kūrinys – pats pastatas klasicizmo stiliaus, o savo reikšmės neprarado iki šių dienų.

„Pastatas yra pastatytas jau po didžiojo Memelio gaisro, po 1854 metų. Jis iškart buvo skirtas kultūrai. Nors pirmieji kultūros namai Klaipėdoje jau minimi dar 1818 metais – Memelio komedijų namai, jis buvo medinis pastatas ir stovėjo dar arčiau upės. O šis dramos teatras pastatytas anglo pirklio Džono Meisono (John Mason) pinigais. Po Memelio gaisro šis pirklys miestui šį pastatą padovanojo, tai buvo jo indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą, – pasakoja moteris ir priduria, kad tie, kurie prisimena teatrą baltu fasadu, neturėtų pykti, kad rekonstruotas pastatas dabar jau kitos spalvos. – Šis pastatas rekonstruotas ne taip seniai, tačiau stilistika išlaikyta. Radus originalius brėžinius ir pradėjus valyti fasado viršutinį sluoksnį, buvo rasta raudonų plytų spalva. Nors pastatas ilgą laiką buvo dažytas baltai, rekonstruojant buvo nuspręsta palikti originalią spalvą“.

Kas domisi istorija, greičiausiai girdėjo, kad 1939 metais kovo 23 dieną iš šio teatro balkono Adolfas Hitleris rėžė sveikinimo kalbą vietos gyventojams. Pasak gidės, galima rasti ne vieną vaizdo įrašą ar nuotrauką, kur įamžinta A. Hitlerio viešnagė Klaipėdoje.

„Klaipėda vėl tapo Memeliu, kadangi Klaipėdos kraštas buvo atiduotas Vokietijai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Adolfas Hitleris atvyko kariniu laivu „Deutschland“ ir išsilaipinęs vyko miesto gatvėmis. Gatvės buvo pilnos žmonių, turbūt daugiau, nei dabar susirenka per Jūros šventę, o Adolfas Hitleris sveikino visus vietinius gyventojus iš teatro balkono. Ir pagal legendą, kai Adolfas Hitleris kalbėjo, viena mergina buvo jam atsukusi nugarą – tai Taravos Anikė. Istorija apie ją bene labiausiai garsina Klaipėdą. Miesto aikštėje stovinti Anikė yra Simono Dacho, vokiečių poeto, kūrinys“.

Dar vienas įdomus faktas – skulptūra pastatyta labai svarbioje miestui vietoje – čia buvo gėlo vandens šulinys.

Kuo gi garsi Taravos Anikė? Jei Klaipėdoje apsilankysite turistinio sezono metu, tikrai išvysite, kad šalia skulptūros būrelis užsieniečių dainuoja vokišką meilės dainą. Eiles parašė Simonas Dachas, kuris yra gimęs Klaipėdoje.

„Simono Dacho gyvenimas apsivertė jam būnant 14-kos, kai mirė mama. Vaiką išsiuntė pas tetą į Karaliaučių. Čia jis mokėsi ir tapo Karaliaučiaus profesoriumi. S. Dachas studijavo kalbas, teologiją. Tuo pačiu jis dar rašė ir poemas, eilėraščius. Vienas tokių eilėraščių yra apdainuota graži meilės istorija – Taravos Anikė. Kaip šis eilėraštis gimė? Legenda yra labai graži. Sakoma, kad S. Dachas buvo pakviestas į savo labai gero draugo liuteronų kunigo vestuves ir atvykęs pamato nuotaką. O nuotakos būta tokios gražios, kad jis ją pamilsta iš pirmo žvilgsnio. Tačiau nuotaka jau išteka už jo geriausio draugo. Kas beliko poetui – pasiėmė jis plunksną, rašalo, popieriaus lapą ir apdainavo savo meilę eilėraštyje. Laikui bėgant ji tapo vokiškai kalbančių šalių daina. Dabar kai atvažiuoja svečiai iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos – čia dainuoja šalia Anikės. Ji yra iki šiol gyva eilėse. Ji viena iš tokių, kuri labiausiai neša žinią apie Klaipėdą, apie Mėmelį. Už liuterono kunigo ištekėjusi Ana dar tris kartus buvo ištekėjusi, tačiau nė karto taip ir netapo S. Dacho žmona, mat pagal liuteronų tradiciją, mirus kunigui, kitas į parapiją atvykęs kunigas vesdavo našlę“, – dalijasi S. Likpetrienė.

Ne tokia romantiška istorija, tačiau, greičiausiai kur kas tikresnė ta, kad eilėraštį S. Dachas greičiausiai rašė ne savo jausmų vedinas. Anuomet buvo populiaru rašyti meilės eilėraščius pagal užsakymą, tad istorikai mano, kad S. Dachas jį parašė bičiuliui, kuris ir vedė Aną.

Mergina, kuri pavaizduota skulptūroje, nėra poeto apdainuotos Anos kopija, tačiau tai dar viena graži istorija.

„Skulptorius A. Kuennė, plaukdamas keltu iš Kuršių Nerijos, pamatė kelte mergaitę, kuri tapo jo mūza. Mergina skulptoriui nepozavo, tačiau jo atmintyje giliai įsirėžęs merginos atvaizdas buvo įamžintas skulptūroje. Kai skulptūra buvo atidengta, žmonės ją pažino, ir sakė: „juk tai mūsų Gerda“. Tiesa, įamžinta tuomet dar paauglė Gerda atsisakė bendrauti su žiniasklaida. Dabar vargu ar ji dar gyva. Kiek yra žinoma, ji gyveno Vokietijoje. Su Gerda ne kartą bandė susisiekti žurnalistai, tačiau ji nenorėjo viešumo ir populiarumo“, – pasakoja moteris.

Anot istorikės, XVII amžiuje skulptūros mūza tapusios jaunos merginos atvaizdas, deja, nebuvo surastas ir jei išlikę kokie piešiniai, deja, apie juos nėra plačiai žinoma. Nors ne vienam būtų smalsu pamatyti merginą, kurios grožis įkvėpė skulptorių įamžinti meilės eilėraščiu apdainuotą Aną.

Beje, gidė neslepia, kad Klaipėdos moterų grožis jau nuo seno minimas rašytiniuose šaltiniuose. Dar į Mėmelio miestą atvykę pirkliai negalėjo nepastebėti, kad uostamiesčio moterys ir merginos labai gražios, turinčios gražų liemenį. Tiesa, rašytiniuose šaltiniuose visgi minimi ne tik komplimentai, bet ir tai, kad visgi vietos moterys nebuvo išsilavinusios ar labai rafinuotos. O viskas tik dėl to, kad ilgą laiką Mėmelis tebuvo tolimas šiauriausias Prūsijos kraštas.

Tačiau vos per metus čia viskas stipriai pakito – užteko Mėmelyje prieglobstį nuo Napoleono kariaunos rasti Prūsijos karalienei Luizai ir karaliui Fridrichui Vilhelmui III, ir miestas suklestėjo bei tapo Prūsijos sostine.