Nors informacijos internete ir literatūroje pakankamai, bet žmonės sunkiai atsirenka ją, o gal nežino, kaip taikyti praktikoje. Kitiems, sunku pripažinti, jog jie kažką daro ne taip. Prisipažinus, pasirodysi silpnas, nevykęs, o juk mes tokie nenorime būti nei už ką(!). Ir mes puikiai suvokiame (ironizuoju), kaip reikia auklėti SAVUS vaikus. O va čia ir paslystame, nes visažiniais niekas negimė, o mokyti mūsų taip pat niekas nemokė. Mes, didžioji dauguma, praėjome „skurdžias“ vaikų auklėjimo pamokas „ant savo kailio“.
Siūlau kuo plačiau inicijuoti ir rengti NEMOKAMUS mokymus tėvams.
Auginti taip, kaip mus augino, mes nebenorime, tačiau ir nežinome, kaip KITAIP.
Beje, daugumai šeimos gydytojų taip pat nepakenktų atnaujintos (įgytos) psichologijos žinios, nekalbu, jog dar didžioji dauguma jų nesuvokia, kodėl žindymas yra naudingas kūdikiui ir mamai (liūdna).
Mano motinystė nėra „sunki“, nes kliaujuosi intuicija ir kaupiu be galo daug žinių. Todėl visa, kas nutinka ir priklauso vaiko raidos etapui – manęs negąsdina, neišmuša iš vėžių. Neišmuša tiek, kad pakrikčiau ir trenkčiau/pliaukštelėčiau vaikui.
Kliaudamasi intuicija ir domėdamasi literatūra – sužinojau, jog mano širdies balsas yra pagrįstas moksliškai, bei vadinasi PRIERAIŠI TĖVYSTĖ (ang. attachment parenting). Ne, tai nėra kokių nors nukvakusių tėvelių judėjimas, kuriems gyvenimas be vaiko – ne gyvenimas. Tai tiesiog pagarbus, atjautus ir ribas vaikams brėžiantis elgesio modelis.
Leiskime sau būti netobulais, leiskime tai sau pripažinti, nesimaskuokime prieš save ir ypač prieš kitus, jog viskas gerai, nors taip nėra. Tikiu, kad kiekvienas savo vaikui norime geriausio – tačiau daug kur pasielgiame neadekvačiai dėl nežinojimo ir puolame gintis populiaria fraze: „Visi mes čia su diržu užaugę ir nieko“. Ar tikrai nieko?..
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!