Vaikystėje, suprantate, buvo skanesnis maistas, geresnė sveikata, daug nemokamų butų (kitas dalykas, kuriuo negaliu patikėti, tai kaip žmonės vis dar galvoja, kad kažkas gali būti nemokamo, išskyrus lietų, vėją ir saulę – bet čia jau kito straipsnio tema), mūsų tradicijos ir vertybės buvo gyvos.
Matot, tradicijos ir vertybės yra labai sudėtinga tema ir labai dažnai, siauresnio protelio piliečiai, pradeda plakti šiuos du apibrėžimus ir priskirti jiems praktiškai viską, ką tik sugalvoja. Štai neseniai mes klausėmės rasistų aiškinimo, kad mūsų tradicija yra tik blondinė lietuvaitė, o šiandien klausomės, kad lupti vaikus (bet „nedaug“) yra mūsų tradicijos ir tradicinis auklėjimas.
Prieš kelias savaites šitą nesąmonę savo šalies piliečiams (maži jie piliečiai – labiau kaliniai), aiškino tą patį – vaiko auklėjimas turi būti su fiziniu smurtu, jei to prireikia, o ar to prireikia, sprendžia tėvai, o visokie parėdymai prieš smurtą yra tik vakarų propaganda. Ir sėdi milijonai kalinių ant sofos, ir šypsosi, ir rankom ploja. „Mane tėvas lupo, ir motina lupo, ir ne šiaip sau, o buvo už ką, o dabar –matote, puikūs žmonės išaugom“.
Visų pirma ne – jūs neišaugot „puikūs žmonės“. Jūs užaugot smurtautojai, vaikmušiai, silpni, be smurto vaiko nesugebantys auklėti, runkeliai. Fizinis smurtas visada yra žemiausia ir paskutinė veiksmo kategorija ir jūs rodote, kad suprantate ja labiausiai. Tai kyla iš jūsų kvailumo, socialinės brandos stygiaus, nesugebėjimo bendrauti ir išsilavinimo deficito. Jūsų tėvai jus lupo, dėl to jūs nemokėjote pakilti virš baimės fiziniam skausmui ir tapti laisvi galvose. Todėl dabar bandote smurtą vadinti tradicija, o rinkimų dieną einate balsuoti, ieškodami ne laisvės dirbti ir užsidirbti, o tėvo rolę užimančios asmenybės, kuri turėtų išspręsti jūsų problemas. Taip niekada neįvyko, nevyksta ir neįvyks, bet jūsų kvailumas beribis, kaip ir populistinių melagių, laukiančių pasinaudoti jūsų naivumu, eilė.
Kai gatvėje agresyvūs ir neblaivūs jaunuoliai bando priekabiauti prie praeivių, jie naudoja frazes, kurios yra baisiai primityvios ir bukos. Jie geriau nesugeba, jie, greičiausiai, yra jūsų sūnūs ir dukros, kuriuos jūs lupot, dėl to jų iškalba tiesiog nelavėjo, nes lavėjo tik sugebėjimas kentėti, meluoti sau ir kitiems bei bijoti tėvų ir smurtą bei skausma perduoti į išorę. Gavę stiprios, gerai išmąstytos retorikos atgal, jie baisiai įsiunta. Įsiunta dėl to, kad tuo momentu supranta, kad yra kvailesni už oponentą ir nieko nebegali jam atsakyti. Todėl smurtas lieka vienintelis atsakas į tokį dialogą.
Taip ir su jumis – jei vaikas praranda dėmesį ir pradeda lakstyti, kaip išprotėjęs, jei pradeda isteriškai verkti, jei pradeda jums prieštarauti, jūs tiesiog nesugebate su tuo susitvarkyti. Tiesiog nežinote kaip. Jūs nežinote ką jam pasakyti, kaip jį nuraminti, jūs neperskaitėte nei vienos knygos ir neaptarėte to su psichologu. Tada jūs sau ir kitiems pameluojate, kad „neįmanoma susišnekėti“ ir aiškinate, kad nieko kito nebeliko, tik „pliaukštelėti per sėdynę“. Arba duoti „beržinės košės“. Specialiai naudodami gražius, į pūkus supakuotus smurto prieš vaiką apibrėžimus.
Man labai įdomu, kaip jūs save teisintumėte, jei jums būtų pasiūlyta beržinė košė už nekokybiškai dirbamą darbą arba neatsakingus poelgius šeimoje? Pavėlavai į darbą tris kartus? Su rykšte šikynėn trisdešimt kartų. Neatlikai darbo kokybiškai? Per nagus su pagaliu penketą kartų. Vaiko darželin nenuvežei? Kviečiam kaimyną su diržu – dvidešimt kirčių. Labai puikus palyginimas ir pasiūlymas, ne vienintelis taip manau. Ką manot? Juokinga? Nerealu? Kodėl nerealu jums, bet realu jūsų vaikui?
Tam, kad žmogus būtų laisvas, jis turi nebijoti dėl savo kūno, sveikatos ar gyvybės. Gyvenimo kelyje pasitaiko visko ir skaudžiausiai prisimenami yra pralaimėjimai, dvasinis skausmas, išdavystės ir kiti proto, minties skauduliai. Fizinis smurtas sunaikina galimybę tuos skaudulius priimti, atsikelti ir judėti pirmyn, nes mušamas žmogus apie protinę laisvę negalvoja. Jis galvoja tik kaip išvengti skausmo.
Todėl smurtavimas prieš vaikus negali būti toleruojamas. Todėl mušti puteikiai ar puidokai ir jų rinkėjai negali spręsti, kiek smurto yra per daug, o kiek dar galima. Todėl mūsų Lietuvoje teks atimti šią “privilegiją” iš tėvų, nepriklausomai nuo to, kiek purvo bus pilama ant tarnybų darbuotojų, kurie tik įgyvendina įstatymo raidę. Tai nebus lengva, ypač vaikmušiams, bet gyvenimas retai kada lengvas būna. O tikslas labai paprastas – laisvi Lietuvos vaikai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!