Nenoriu taip manyti ir kalbėti apie Lietuvą iš aukšto, kaip apie skarmaluotą dulkiną provinciją. Niekada taip ir nedarysiu, bendraudamas su užsieniečiais.
Esu patriotas ir visada Lietuvą, Vilnių, gimtąjį Kauną pristatau kaip oho ir ohoho; nė vieno blogo žodžio apie Lietuvą užsieniečiams, niekada nieko blogo svetimiems. Nė mažiausios grimasos svečiams. Ir taip elgsiuos, kol Dievas nepakvies pas save.
Bet jums, mano tautiečiams, žemiečiams, bendrapiliečiams ir kitiems saviems žmonėms sakau: nesvaikit, mūsų šalis yra subinių subinė, blogo maisto, netikusių orų, susiraukusių gyventojų ir kolūkiečių vyriausybės kraštas, pas mus nei išgersi, nei muzikos paklausysi, o valgom mes bulves su mėsos atliekom, žiūrim per TV blogų užsienietiškų laidų dar blogesnius variantus (pakelkit rankas tie, kam jau nusibodo mediniai „X-faktoriaus“ bajeriai ir trečiarūšių įžymybių dramos ir dramutės), ir esam tik sau patiems įdomūs ir daug pasiekę. Visam likusiam pasauliui mes esam kaimas, kaimas, kaimas. Mes esam niekas su minusu.
Rašau šią skiltį iš Berlyno, miesto, kur nenorėjau gyvenime grįžti: pilkas, anksčiau komunistinis, negražiausias Europoje ir dar su blogais orais. Miestas, gražus kaip „Toi Toi“ lauko tualetas. Kodėl čia važiavom savaitei? Nes Paryžiuje pikti padavėjai, Romoje daug sykių buvom, Barselonoje per daug lietuvių, Niujorke ir taip dažnai būnam, o Los Andželas – namai. Tai reikėjo kažko netradicinio, su daug puikių restoranų ir pasaulinio lygio parduotuvėm. Nenorėjau važiuot, bet dar labiau nenorėjau rinktis ir svarstyti; Berlyne yra amerikietiškų viešbučių ir gero Vakarų gyvenimo, ir lėktuvas iki čia skrenda pusantros valandos.
Džiaugiuos, kad čia atskridau. Nes reikėjo čia atsidurt, kad suprasčiau, kas Lietuva niekad nebus. Nebent pradėsim stengtis.
Tautiečiai, mes visi Lietuvoje spirgame, kada gi mus pagaliau įvertins, ir kada čia bus pasauliniai traukos centrai ir „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėti restoranai. Sakau, niekada. Kada pas mus bus tokia perkamoji galia, kaip bent jau negražioje ir pilkoje Vokietijos sostinėje, kuri šiandien atrodo kaip didmiestis, o ne kaip mūsų apgailėtinas kaimas vardu Vilnius, su išdaužytomis gatvėmis ir Josifo Stalino laikų oro uostu, ir Vladimiro Lenino laikų geležinkelio stotimi, po kurią važinėja Sovietų Sąjungos laikų rūdžių grabai, troleibusais vadinami.
Mes turime tik nacionalinį stadioną, kurio niekad nebus, nes turime neįgalią ir leisgyvę valdžią, kuri nebent sugeba tujas nupjaut arba įrašą ištrint.
Mes esame blogiau nei apgailėtini. Mums dar reikėtų daug stengtis, kad iki apgailėtinų pataikyt. Dar tiek nesiekiam. Mes esam slenkančio Gedimino kalno, neišvežtų šiukšlių konteinerių ir nacionalinio šiukšlyno Šeškinėje šalis.
Mūsų troleibusai baisesni už taborą, o taboras amžinesnis už tualetus, kurių pas mus nėra, nors 30 metų esam laisvi ir galim susitvarkyti. Bet nesusitvarkom. Jūs matėt Berlyno stoties tualetus? O aš mačiau. Su tviskančia švara, bekontakčiais atsiskaitymais kortele (ir grynais, jei nori), ir šviesa, ir tiesa, ir švariais veidrodžiais, ir popieriniais rankšluosčiais, ir ne su tokiu vaizdu, kaip Vilniaus tarptautiniame Algirdo Brazausko vardo tarptautiniame oro uoste, kur santechnika yra iš partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus epochos.
Pilkame ir niūriame Berlyne yra dešimtys pasaulinio lygio restoranų, ir prie kiekvieno iš jų turbūt nė vienas lietuviškas restoranas nė arti neprieitų, nes nėra visoje Lietuvoje tiek perkamosios galios. Kiek mūsų ubagyne yra žmonių, kurie vienam žmogui 100 Eur per vakarą vakarienei išleis?
„Tai mūsų atlyginimai elgetiški“, sakys daugelis. Teisingai, nes jūs ir dirbate kaip elgetos. Ir kitokių nenusipelnote. Norite 3000 eurų per mėnesį? Sukurkite vertės už 3000 eurų per mėnesį. Vokietijoje visi, kas yra darbe, panašūs į dirbančius, o ne į tas nosis krapštančias čiučiundras, kurios tik užima vietą ir slampinėja kampais, kaip lietuvių prekybcentrių undinės.
Aš taip norėčiau, kad Lietuva būtų tokia kaip šitas miestas, išsivadavęs iš komunistų valdžios ir sovietų okupacijos prieš kelis dešimtmečius. Čia kažkada irgi buvo rusų tankai. Čia ligi šiol yra „Checkpoint Charlie“, kontrolinis punktas tarp laisvojo pasaulio ir rytų sektoriaus. Tik Vokietija, skirtingai nuo Lietuvos, turėjo JAV paramą ir gerąją, vakarietišką, savo pusę. Mes Lietuvoje neturėjom nieko, todėl mums reikia stengtis žymiai labiau.
Mes Lietuvoje galėtume labai daug pasiekti. Jei tik negalvotume, kad esam automatiškai kam nors įdomūs ar reikalingi. Mums savo vakarietiškumą, šlovę ir žinomumą dar reikia užsitarnauti. Mums dar reikia begalių gerų parduotuvių, restoranų ir viešbučių – o mes dar net nepradėjome stengtis ta kryptimi. Mes tebesam skarmaluota rytų Europa. Pats laikas pradėti keistis.