Fluorescencinį grotos švytėjimą sukelia didelio povandeninio urvo anga – ji apšviečia grotos vandenis iš apačios, panašiai kaip neoninės lempos apšviečia baseiną.
Intensyvi mėlyna grotos spalva žavi lankytojus dar nuo Senovės Romos laikų.
Mėlynoji grota yra 60 m ilgio ir 25 m pločio. Jos gylis 150 m, apačioje dugnas smėlėtas. Šviesa į urvą patenka iš dviejų šaltinių – vieno nedidelio plyšio urvo sienoje, vandens linijos lygyje. Pusantro metro skersmens plyšys naudojamas patekti į urvą.
Antrasis šviesos šaltinis yra didesnė ertmė po vandeniu, tiesiai po anga, pro kurią patenkama į urvą. Daugiausiai šviesos patenka būtent pro šią ertmę.
Grotą žinojo dar romėnai, kaip įrodo urve rastos antikinės statulos. Manoma, kad tai buvo asmeninė imperatoriaus Tiberijaus maudynių vieta, kai 27 mūsų eros metais jis perkėlė Romos imperijos sostinę į salą. Tiberijaus laikais grota buvo dekoruota keliomis romėnų dievų statulomis, kurios dabartiniais laikais buvo ištrauktos iš urvo. Manoma, kad giliai dugne jų gali būti ir daugiau.
Vietos gyventojai šią grotą pavadino Gradola, pagal šalia esančią Gradolos prieplauką, bet jos vengė, nes kalbėta, esą joje gyvena raganos ir pabaisos.
Mėlynoji grota buvo pamiršta, kol 1826 m. ją atrado Lenkijoje gimęs vokiečių poetas Augustas Kopischas ir jo draugas šveicarų tapytojas Ernestas Friesas.
A. Kopischą taip sužavėjo grotos grožis, kad jis ją aprašė savo knygoje „Entdeckung der blauen Grotte auf der Insel Capri“ („Žydrosios grotos atradimas Kaprio saloje“).
Nuo to laiko Žydroji grota tapo Kaprio salos simboliu, viliojančiu turistus iš tolimiausių pasaulio kampelių.
Praėjus dvejiems metams poetas Wilhelmas Waiblingeris parašė odę grotai, kaip duoklę romantizmo erai ir žmogaus „grįžimui į gamtą“. Vėliau jis įkvėpė Hansą Christianą Anderseną 1835 m. parašyti romaną „Improvizuotojas“, kuris tapo devyniolikto amžiaus bestseleriu ir pritraukė į Kaprį nesibaigiantį turistų srautą.
