Šiame Anglijos mieste natūraliu ir įprastu dalyku tapo kasmet čia švenčiamos tradicinės lietuviškos šventės bei minimos lietuviams svarbios ir tėvynėje minimos datos.
Šeštadienio vakarą lietuvių liaudies šokių grupė „Raskila“ nustebino net ir išrankiausius lietuvius kviesdama juos po sunkios darbo savaitės atsikvėpti kiek netradiciškai – tautinio šokio ritmu. Jau beveik penkis metus gyvuojantis „Raskilos“ kolektyvas Peterboro lietuviams surengė tikrą lietuvišką vakarone-suneštinį su lietuviškomis dainomis, šokiais, žaidimais ir, žinoma, pačių atsineštomis vaišėmis.
Dėl to, ar sulauks čia gyvenančių tautiečių susidomėjimo ir dėmesio, organizatoriams ilgai nerimauti neteko, dar prieš oficialiai prasidedant šventei ant paruoštų ir papuoštų maisto laukiančių stalų gulė žmonių padarytos ir atneštos mišrainės, šakočiai, saldainiai bei daugybė kitų lietuviškų gėrybių ir skanumynų. Rinkosi linksmai ir šventiškai nusiteikia bei gražiai pasipuošia lietuviai.
Savi, bet kartu jau svetimais tapę šokiai, žaidimai ir smagus sulietuvėjusios polkos ritmas išjudino ne tik vietos ir ramybės sau niekada nerandančius nenuoramas vaikus, bet ir visada rimtus tėvus. Susirinkusiems ramiai sėdėti ir nuobodžiauti neteko, žiūrovai ne tik stebėjo ant parketo besisukančias ir dūkstančias „Raskilos“ poras, bet ir patys šoko ir žaidė. Vakaras tapo puikia proga prisiminti polkos, kepurinės žingsnius, pramokti keletą senų, balanas ir kaimo kluonus menančius ir jau senokai primirštus šokius ir žaidimus: „Močia kepė blynus“, „Oira Oira“, „Šokių karuselę“, „Su kepurėm“.
Nors mūsų lietuvių ir mūsų tautos prigimtis bei aplinkybės dažniau liūdnos, kartais net tragiškos, bet lietuviai visada mokėjo linksmintis, visada mėgo šokti ir dainuoti. Vien XIX amžius mums paliko netoli šimto užrašytų lietuvių liaudies šokių ir žaidimų. Tokius lietuviškus pasilinksminimus aprašė ne vienas Lietuvos klasikas: Daukantas, Donelaitis, Narbutas... Bet šiandien sparčiai besikeičiančiame globalėjančiame ir kasdien modernėjančiame pasaulyje, vis rečiau ir sunkiau pamatyti kažką iki kraujo lietuviško, vis labiau stebimės išvydę žmogų, pasipuošusį tautiniais rūbais, vis rečiau matom kelintą šimtmetį skaičiuojančius lietuvių liaudies šokius bei žaidimus. Lietuvių liaudies rateliai, žaidimai, draugiški suneštiniai, į senelių ir prosenelių laikus nukeliančios vakaronės yra retenybė ne tik daugiau kaip du tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusiose užsienio salėse, bet ir pačioje Lietuvoje.
Galima nežinoti lietuvių istorijos, galima nesidomėti šokiais, folkloru, bet negalima nesižavėti žmonėmis šiame „laiko“ ir „pinigų“ amžiuje, laisvu nuo darbo ir namų ruošos laiku besimokančius, repetuojančius ir tokiose pasisėdėjimuose rodančius gilią senovę menančius, jau daugeliui užmirštus, po truputi „dinozaurais“ tampančius lietuviškus šokius ir liaudiškus žaidimus.