Atsivertęs savo užduotį paskambinau žmonai. Jokiu būdu nenorėjau eiti vienas į vietą, kur, neabejojau, knibždės daugybė po darbo batelius nusispyrusių moterų ir romantiškai nusiteikusių porelių. Reikėjo priedangos – tai buvo akivaizdus sprendimas, nes mane, kaip vienišą vilką, galima išvysti tik pub’uose arba sporto baruose, bet tikrai ne vietoje, kuri save pozicionuoja kaip salsos klubą. Prisimenu, kad moku šokti labai retais atvejais ir tik su daug papildomos motyvacijos.
Pasimatymą paskyrėme dar tą patį vakarą – pagal antros pusės entuziazmo lygį, supratau – salsą šįkart, ko gero, teks išmokti. Kita vertus, nekeldamas sau iššūkių netobulėji, salsa tai salsa. Žingsniuodami Totorių gatvele iš pradžių klubo nepastebėjome, žmona pirštu dūrė į gana monochromatišką arkos formos įėjimą ir vangiai apšviestą užrašą „Mojitos“. Kai pagalvoju apie Kubą, prieš akis iškyla spalvos, temperamentas, draugiški, atsipalaidavę ir nuolat judantys žmonės, galvą apsukantys skoniai, kvapai… Ar to buvo galima tikėtis pamačius baro eksterjerą?! Tikrai ne – mačiau daug lietuviško susikaustymo ir jokie elementai nesukėlė net mažiausios smalsumo kibirkštėlės. Tikėjausi bent jau viliojančių salsos garsų, pašnibždomis kviečiančių pro durų tarpelį, bet ir to, deja, nesulaukiau.
Na, bet žandikaulius žeme pavilkti vis dėlto teko… ir vilkosi jie paskui tiesiai nuo įėjimo, kol akims raibstant pasiekėme barą. Visų pirma, patalpos didžiulės – viskas dekoruota nuotraukomis, paveikslais Kubos tematika: surasti bent menkiausią tarpelį ant sienos reikėtų nemažų pastangų. Šviečiantys, gėlėmis dekoruoti šviestuvai, lubos, prieblandos efektą kuriantis apšvietimas, kuris ir droviausią privers jaukioje priedangoje kelis judesius pademonstruoti. Baras įkurdintas prie šokių aikštelės, kur stovi dj pultas ir mergina už jo. Kaip bebūtų, trečiadienio vakarą Kubos namai buvo tuštoki: prie staliukų jaukiai įsikūrusios sėdėjo kelios porelės, niekas nešoko… kol kas.
Įsitaisėme už baro – čia šeimininkavo gėlių karūna pasipuošusi barmenė. Pasiūla atrodė didžiulė: užpildytas nuo viršaus iki apačios įvairiais gėrimais, pats baras man pasirodė ne itin tvarkingas, nors čia Kuba, šiek tiek netvarkos šiame kontekste atleistina. Lengvą chaosą išvydau ir meniu: „didieji“, „paplūdimio saldieji“, „klasika“, „vakarėliui“… Sunkiai sekėsi įžvelgti bet kokią loginę seką, o dar mažiau pačios Kubos. Ne, man pačiam niekad neteko ten lankytis, bet esu buvęs keliuose kubietiško stiliaus baruose Europoje, ir ten visur dominavo kubiečiams būdingi klasikiniai gėrimai – ne tik „mojito“, „daiquiri“, bet ir ilgiausias sąrašas „piratų cukranendrių vandens“, kurio čia pamačiau tik penkias rūšis.
Į Kubą mokytis barmenų amato dažnai vyksta specialistai iš įvairių šalių: Kubos cantineros (barmenai) demonstruoja ypatingą susitelkimą į svečią, tas laikas, kai ruošiamas užsakymas, yra skirtas tik bendravimui su svečiais. Manęs nenustebino tai, kad čia to nesulaukėme: nors maloni ir besišypsanti, mergina leido suprasti, kad turi darbo (be mūsų, bare sėdėjo tik 6 žmonės), ir į ilgas kalbas nesileido, buvome palikti likimo valiai laisvai vėpsoti į aplinkos margumyną. Žmona, aišku, iš karto pradėjo kreipti reikalą link šokių – aš nepasidaviau. Išgirdusi mūsų pokalbį, barmenė pirmą kartą įsiterpė ir pakvietė ateiti savaitgalį, kai baras būna sausakimšas – išvystume „ko nematę“.
Įspūdį dar labiau sutvirtino ir gauti mūsų užsakyti kokteiliai, kurie buvo… nieko ypatingo. Jokios skonių harmonijos, saldu ir tiek. Mano nealkoholinis mojito variantas, kurį galėjau pasirinkti tik iš dviejų opcijų, buvo pilnas nesukramtomų cukraus granulių ir tiek grūsto ledo, kad kažkokiam papildomam skysčiui vietos kaip ir nebeliko. Kainos nedidelės, kaip bebūtų, tai nėra pretekstas neskirti dėmesio kokybei. Likau stipriai nusivylęs, nes juk tai turėtų būti Kuba, o mano pasirinktas gėrimas turėtų kelti norą paniūniuoti: „Havana. Na-na-na...“ Taip nebuvo.
Maniau, kad šis apsilankymas tuo ir pasibaigs – kai atmintyje įstrigs tik žadą atimantis interjeras. Gurkšnojant užsakytus gėrimus lengvas maršas skrandyje paskatino su nedidele viltimi pasiteirauti, ar galima būtų ko nors užkąsti. Mergina ranka mostelėjo į tamsiame kampe įkurdintą šaldytuvą, kuris priminė prekybos centro lentyną ir buvo užverstas traškučių pakuotėmis, riešutais ir kitais supakuotais užkandžiais. Instinktyvi reakcija buvo pasitrinti akis, nes negalėjau patikėti tuo, ką matau. Šioje apsilankymo dalyje juoko sulaikyti jau nebepavyko, kol žmona neniuktelėjo šonan – tai yra pats unikaliausias mano matytas virtuvės sprendimas. Tą pat akimirką buvau priskirtas į klientų juodąjį sąrašą – ar bent jau taip rodė barmenės žvilgsnis.
Dar viena nereali staigmena, kurią su geru humoru priskyriau Kubos autentikai (nors gal tiesiog esu susikūręs klaidinantį įspūdį) – wifi šioje vietoje nėra. Jokio naršymo telefone ar kompiuteryje tikrai negali būti – galiu pagirti barmenę už baro, kuri po klausimo išsisuko su paaiškinimu: žmonės čia ateina „bendrauti, pašokti ir gerai praleisti laiką“. Kaip bebūtų, man, kuris mėgsta visuomet būti pasiekiamas socialiniuose tinkluose, tai buvo minusas.
Pabaigėme savo gėrimus, padėkojome ir atsisveikinome su Kuba. Namuose dar peržvelgiau klubo socialinius tinklus: nors aktyviai keliantys turinį, dauguma pateiktų nuorodų tiesiog neveikia. Ar sugrįžčiau čia dar kartą? Greičiausiai ne. Nors interjeras užbūrė savo kubietiška atmosfera, mėgstu kokybę – noriu lankytis vietose, kur mane žavėtų potyriai, skoniai, bendravimas, kur dėmesys būtų skiriamas ne tik interjero kūrimui, bet ir klientų aptarnavimui.
Baro „Mojitos – Casa de Cuba“ adresas: Totorių g. 11, Vilnius. Darbo laikas: trečiadieniais – 21–2 val., ketvirtadieniais – 21–3 val., penktadieniais ir šeštadieniais – 21–6 val. Facebook paskyra.
