Prieš keletą mėnesių tarptautinę gelbėjimo programą užbaigusi šalis susidūrė su atsinaujinusia bankų sistemos problema. Taip paprastai iš jos neišbrisi: pinigų ištekliai išsekę, investuotojų kantrybė – tuo labiau. Panašu, kad Atėnų ir euro zonos valdžios institucijų taikomas laipsniškas metodas nepasiteisina.
Skolintojai vis dar laižosi ekonominės krizės dešimtmečio paliktas žaizdas. Skolininkai nesugeba laiku sumokėti bemaž pusės visų paskolų įmokų, mušdami euro zonos rekordą. Didelę bankų kapitalo dalį sudaro vadinamasis „atidėtojo mokesčio turtas“ – sumos, kurios bus atgautos ateityje už praradimus praeityje, – kurį investuotojai vertina skeptiškai.
Tiesa, keturių didžiųjų skolintojų būklė irgi nevienoda – bankui „Piraeus“ sekasi prasčiausiai, o štai Graikijos nacionalinis bankas ir „Eurobank Ergasias“ visai neblogai laikosi ant kojų. Bet investuotojai neturi laiko gilintis į tokias subtilybes: šiais metais Graikijos bankų atsargos kapitalas nuo kitų Europos bankų atsiliko 32 proc. Netgi „Eurobank“ vykdo prekybos operacijas su nenormalia 77 proc. nuolaida nuo savo turto apskaitinės vertės.
Dalis kaltės tenka reguliuotojams. 2018 m. pradžioje Europos Centrinio Banko (ECB) supervizoriai specialiai Graikijos bankams surengė streso testą – kurį išlaikė visi. Vieninteliam „Piraeus“ teko imtis veiksmų ir surinkti 500 mln. eurų subordinuotai skolai. Bet, pablogėjus rinkos sąlygoms, šios užduoties jis dar neatliko.
Iki šiol ECB laikėsi laipsniško metodo, nurodydama bankams atlikti seriją užduočių, skirtų sumažinti neveiksnias paskolas. Bendrovės iš esmės jas įvykdė – tačiau sunkiausia dar prieš akis.
ECB reikalauja, kad iki 2021 m. pabaigos Graikijos bankai užtikrintų vidutiniškai mažesnį nei 20 proc. neveiksnių paskolų santykį. Tačiau analitikai abejoja, ar visiems bankams pavyks šį tikslą pasiekti: panašu, kad „Piraeus“ ir „Alpha“ vilksis iš paskos. Bet kokios papildomos sąlygos tik dar labiau sumažintų ir taip anemišką jų pelningumą.
Graikijos bankų sistemai reikia pakeisti tempą, arba ji rizikuoja ir toliau likti neatspari bet kokiai ateities krizei. Šiuo metu neatidėliotina užduotis – sustabdyti kraujavimą bankui „Piraeus“, kuris šiais metais prarado daugiau nei 60 proc. rinkos vertės. Neišleidęs naujos subordinuotos skolos, jis gali pažeisti kapitalo reikalavimus ir rizikuoja prieiti liepto galą.
Taigi vyriausybei derėtų apsvarstyti drastiškesnį veiksmų planą ir įgyvendinti vadinamąją prevencinę rekapitalizaciją. Tai reikštų nuostolius subordinuotų obligacijų savininkams ir kainuotų vyriausybei pinigų, užtat sutvirtintų silpniausią sistemos vietą.
Atėnai turėtų apsvarstyti ir kitokius galimus sprendimus. Vienas iš jų – įsteigti „blogą banką“, kuriam skolintojai galėtų perleisti dalį savo neveiksnių paskolų. Pardavimai turėtų būti vykdomi rinkos kainomis, taigi pavieniai bankai patirtų nuostolių. Todėl Graikijos vyriausybei tektų paskirti nemenką pinigų sumą tiek pradiniam „blogojo banko“ akcijų paketui, tiek rekapitalizacijai skolintojų, kurie negali papildyti savo kapitalo patys.
Šie sprendimai taip pat ne be trūkumų. Vyriausybė turi grynųjų pinigų rezervą, kuris galėtų būti panaudotas bankų finansavimui. Tačiau tie pinigai buvo atidėti į šalį tam, kad investuotojai galėtų jaustis ramūs, jog Graikija sugebės susitvarkyti su bet kokiais trumpalaikiais rinkos sutrikimais, stabdančiais grynųjų pinigų išieškojimą. Naudojant šią priemonę kiltų rizika vėl pažadinti investuotojų susirūpinimą.
Be to, bet koks valstybės įsikišimas padidintų jos vaidmenį bankų sistemoje. Privatūs investuotojai taip pat patirtų didelių nuostolių: kadangi tai būtų nebe pirmas kartas, daugelis jų greičiausiai nuspręstų palikti Graikiją visiems laikams.
Nepaisant to, laipsniškas metodas tik vilkina tai, kas neišvengiama. Skirtingai nuo Italijos, kur bankų krizė daugiausia apsiribojo pavieniais kreditoriais, sunkias recesijos pasekmes kenčia visi iki vieno Graikijos bankai. Tai reiškia, kad būtina nutraukti ryšius su praeitimi, o prireikus pasitelkti viešojo kapitalo injekciją ir lanksčiau taikyti Europos Komisijos taisykles dėl valstybės pagalbos. Tik tuomet į šalies finansų sistemą vėl būtų galima pritraukti investuotojus.
