Už vairo – ir lietuviškos kultūros pamokos
F. Ackermanas – tikras Berlyno metropolio gyventojas, kuriam niekada net nekilo mintis laikyti vairuotojo teises. O kam, kai gyveni mieste, kur vis tiek nevairuosi? Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad jis, parašęs disertaciją apie Gardino istoriją, savo patirtimi atvyko dalintis Europos humanitariniame universitete Vilniuje. Kartu atvyko jo žmona, du vaikai, o jau gyvenant Vilniuje gimė trečia dukra. O tuomet žmona pradėjo F. Ackermaną spausti – atėjo laikas išmokti vairuoti.
„Buvo tikrai sunku: aš trejus ar ketverius metus dirbau su ne viena mokykla, su ne vienu mokytoju. Važiuodavau po visą Lietuvą – buvau Alytuje, Utenoje, Mažeikiuose“, – pasakojo jis.
Vis dėlto labiausiai jam įstrigo pats pirmas vairavimo mokytojas, kurį savo knygoje jis vadina Arnoldu. „Jis buvo toks tikras lietuviškas vyras. Viską man paaiškino: kas yra moteris, kas – boba, kas yra mergaitiški berniukai. O kalbėdamas apie mane jis tik visą laiką rėkė, kad aš žioplys“, – juokiasi F. Ackermanas.
Tačiau būtent šiam vairavimo mokytojui jis dėkingas už knygos idėją ir pusę jos pavadinimo. „Nesvarbu, ką aš darydavau, jis sakydavo „labai blogai“. Aš jam bandžiau sakyti, kad dar tik antra pamoka, kad gal taip nėra, bet jis vis tiek kartojo – „labai blogai“, – prisiminimais dalinosi F. Ackermanas.
Kodėl mokslai užtruko taip ilgai? F. Ackermanas prisipažįsta iš pradžių užsimojęs per plačiai – tikėjosi vienu ypu išmokti ir vairuoti, ir lietuvių kalbą. Visgi, tam prireikė kur kas daugiau laiko nei jis planavo – lietuviškai jis pajuto galintis kalbėti tik po penkerių metų, kai jau atėjo laikas išvykti. Tačiau mokymasis vairuoti jam tapo būdu pažinti lietuvių kultūrą.
„Automobilis iš dalies yra kaip simbolis. Man atrodo, kad lietuviškoje visuomenėje žmogus dažnai elgiasi lyg būtų izoliuotas. Savo automobilyje jis yra šiek tiek kaip kosmonautas savo kapsulėje ir važiuoja kaip kitų vairuotojų nebūtų . Nekalbant apie pėsčiuosius ar dviratininkus – jie iš viso neegzistuoja. Arnoldas man taip ir parodė, kad šitų dviratininkų čia neturėtų būti“, – šypsojosi F. Ackermanas, paprašydamas pabrėžti, kad žodžiai „labai blogai“ apibūdina ne Lietuvą, o jo vairavimo kompetencijas.
Sovietinio paveldo likučiai
Vokiečių istorikui Lietuvoje į akis krito tai, kad nors čia gyvenantys žmonės labai stengiasi pabrėžti savo lietuviškumą, visgi, čia būnant dar galima dažnai pastebėti sovietinio paveldo likučius. „Vienas aspektas yra susijęs su hierarchija – čia labai norima lojalumo valdžiai. Taip pat atrodo, kad čia labai sunku į viešumą kelti kokius nors konfliktus, jie sprendžiami ne racionaliai, o verčiant žmones pasirinkti, tu esi su kuo nors, ar prieš kažką“, – pastebėjo F. Ackermanas.
Be to, jo nuomone, visai kitoks Lietuvos vaizdas atsiskleidžia kalbant ne lietuviškai, o rusiškai, baltarusiškai ar lenkiškai, kaip jis pats Lietuvoje iš pradžių bandė bendrauti. „Lietuvoje yra daugybė žmonių, kalbančių rusiškai. Kai kurie čia gyvenantys net kelis dešimtmečius lietuviškai vis dar kalba netaisyklingai, panašiai kaip aš. Kita vertus, atrodo, kad čia kalbėti rusiškai yra kažkas blogo, pastebimas toks keistas dualizmas“, – pasakojo jis.
Jo nuomone, ši situacija tapo dar labiau įtempta po Krymo aneksijos, kuri kaip šešėlis krito ir ant Lietuvos visuomenės. „Šiuo metu apie tai mažai kalbama, bet man tai atrodo labai svarbu. Krymo aneksija svarbi ne tik Lietuvai – ji svarbi kalbant apie visą Europos Sąjungos ateitį“, – įsitikinęs jis.
Lietuviai – draugiški tik siaurame rate
Visgi, grįždamas nuo politinių temų prie kasdienybės, F. Ackermanas džiaugėsi, kad jam ir jo šeimai Lietuvoje buvo labai gera gyventi – jiems patiko aplinka, atsiradęs bičiulių ratas, vietiniai darželiai ir mokyklos, kuriuose mokėsi jų vaikai. Tačiau buvo ir dalykų, kurie jiems atrodė keisti.
„Lietuviai turi labai stiprius santykius su šeima ir su keletu draugų, tačiau labai svarbu patekti į tą ratą, nes su tais, kurie jame nėra, jie elgiasi lyg jie neegzistuotų. Pavyzdžiui, būdavo, aš einu po darbo Gedimino prospektu su savo žmona ir sutinku kolegę su jos vyru. Aš galėčiau pristatyti savo žmoną, bet mano kolegė net negalvoja pristatyti savo vyro – ir taip buvo ne kartą“, – stebėjosi jis.
Panašios situacijos susiklostydavo ir vaikus vedant į žaidimų aikšteles. „Suprantu, kad nereikia būti draugais su visais, bet jei mes šeštadienį atvedame vaikus pažaisti į aikštelę ir ten jau yra kita šeima, mums būtų normalu pasisveikinti. Jei ten dar kartą ateitume sekmadienį ir vėl sutiktumėme tą pačią šeimą, Vokietijoje jau ne tik pasisveikintume, bet ir trumpai pasišnekėtume. Lietuvoje tokiu atveju, jei pradedi kalbinti žmones, į tave žiūri kaip į keistuolį“, – įspūdžiais dalinosi F. Ackermanas.
Visgi, jis nelinkęs sakyti, kad tai būtinai yra blogai. „Lietuva yra nedidelė visuomenė ir tai, kad visi vieni kitus žino, irgi turi savo pliusų“, – vertino jis.
F. Ackermanas juokėsi pastebėjęs, kad iš elgesio vaikų žaidimų aikštelėje galima gana tiksliai nuspėti šeimos tautybę. „Lietuviai visada stengiasi su vaiku kalbėtis labai tyliai, iš esmės šnibždėti. O jei girdi, kad senelis su anūku kalbasi normaliu garsu – greičiausiai tai bus rusai“, – juokėsi jis.
Tačiau, jo vertinimu, Baltijos šalių kontekste lietuviai išsiskiria kaip labai atviri, kalbūs ir draugiški. „Kai atvažiuoju iš Estijos, lietuvius norisi vadinti Baltijos latinosais. Bet kai atvažiuojame iš Vokietijos – jausmas lyg į Vokietiją grįžus iš Afrikos. Na, aš suprantu, kad žiemą gatvėse yra daug liūdnų žmonių, bet kodėl lietuviai nesišypso net pavasarį?“, – stebėjosi F. Ackermanas.
Ypatingą įspūdį paliko Utena ir Visaginas
F. Ackermanas savo knygoje aprašo ne tik gyvenimą Vilniuje, bet ir keliones po mažesnius miestelius: Uteną, Mažeikius, Visaginą, Elektrėnus ir kitus. Kai kuriuose jų, neslepia, irgi mokėsi vairuoti lengvesnėmis sąlygomis, kuriose mažiau eismo.
„Aš esu didžiausias Utenos fanas. Kodėl, galite skaityti knygoje, bet galiu paminėti, kad ten yra labai geras bravoras, taip pat, net būdamas Vilniuje, visada nusipirksiu ką nors iš „Utenos trikotažo“, be to, man labai patinka nauja Utenos biblioteka, turinti fantastišką architektūrą. O kitas, labai praktiškas dalykas, ten mažas miestelis ir lyginant su Vilniumi ten paprasčiau išlaikyti vairavimo egzaminą“, – šypsojosi jis.
Didžiulį įspūdį jam paliko ir Visaginas, kurį jis siūlytų visą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau Trakų populiarumas jam atrodo sunkiai suvokiamas. „Na kiek kartų galima važiuoti su šeima į Trakus: pirmą, antrą, trečią? Aš pirmą kartą nuvažiavęs supratau, kad ta pilis yra atstatyta sovietmečiu, naujas, ne originalus pastatymas, kaip ir Valdovų rūmai. Man labai įdomu, kad visi lietuviai važiuoja pažiūrėti paminklo Sniečkui“, – juokėsi F. Ackermanas, kuris vietoj to verčiau važiavo, pavyzdžiui, į ledo ritulio varžybas Elektrėnuose.
„Galbūt kai kurie žmonės, kurie skaitys mano knygą, sakys, kad čia ne mano Lietuva, bet išvažiavęs keliasdešimt kilometrų už Vilniaus, kad ir į Elektrėnus, pamatai visai kitokią perspektyvą“, – pasakojo jis.
Duoklė istorijai
Visgi, F. Ackermanas nebūtų istorikas, jei savo knygoje neskirtų dėmesio ne tik Lietuvos dabarčiai, bet ir praeičiai. „Jei lygintume Vokietiją ir Lietuvą, man pagrindinis skirtumas atrodo tas, kad čia vis dar labai gyva Antrojo Pasaulinio karo ir pokario atmintis. Suveikė mano profesiniai interesai: visada stebėjau, kas kalbama apie tuos laikus, apie rezistenciją, apie kolaboraciją su Vokietijos reichu“, – sakė jis.
„Mano žmona sako, kad tai nenormalu, bet aš kur nors važiuodamas visada su savimi turiu Holokausto atlasą. Kartais žiūriu, kad kai kuriose vietose Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje buvo miestelis, o po Antrojo Pasaulinio karo – nebėra. Daug kur buvo išžudytos visos žydų bendruomenės ir kartais tai buvo daroma su vietiniais kolaborantais. Man labai keista, kai tokiose vietose prieina močiutės ir pradeda pasakoti, kokie geri okupantai buvo vokiečiai. Tada norisi paklausti, bet ar jūs žinote, ką jie čia darė? Bet aš savo knygose nerašau, kad Lietuvoje yra blogai – tik bandau sujungti taškus ir ieškoti kitokios perspektyvos“, – teigė F. Ackermanas.