Senvagės – tipiška lydekų ir ešerių žūklavietė. Pirmojo tipo senvagėse geriausia žūklė būna nuslūgus potvyniui, gegužės – birželio mėnesiais, nes daugumas šių vandens telkinių vėliau gana vešliai užželia. Antrojo tipo senvagėse žvejojama visą vasarą, nes jose vyksta tegu lėta, tačiau nuolatinė vandens cirkuliacija, o svarbiausia – į atviras senvages iš pagrindinės upės laisvai migruoja žuvys.
Pirmą kartą prie Nemuno žemupio senvagių pabuvojau prieš trisdešimt metų. Per tą laiką jos mažai pakito, o prieš amžių amžius susiformavę žuvų gyvenimo ciklai čia kartojasi absoliučiai tiksliai. Kai potvynis nuslūgsta, senvagės (pirmojo tipo) nebesusisiekia su pagrindine upe ir dauguma jose susitelkiančių žuvų būna išneršusios. Senvagėse žuvys į didelius tuntus susiburia todėl, kad potvynio apsemtuose užliejamų laukų plotuose tai – giliausios vietos, o žuvys jose ieško prieglobsčio tada, kai vandenys ima grįžti į vagą.
Plėšriosios žuvys – daugiausia lydekos ir ešeriai – tuoj po neršto ima intensyviai maitintis ir gana greitai išmuša visą mailių, o stambių kuojų, karšių, plakių, raudžių ir lynų tuntai plėšrūnams yra neįkandami. Gegužės viduryje senvagėse apsistojusios plėšriosios žuvys gerokai praalksta. Tada čia atsiveria neribotos galimybės žvejoti spiningu.
Senvagių pakrantės daug kur apžėlusios žilvičiais, kurių šakos svyra iki pat vandens. Ši aplinkybė gerokai apsunkina žūklę. Tad spiningininkui čia žvejoti geriausia trumpesniais meškerykočiais nei pagrindinėje upėje. Optimalus ilgis – nuo 2,00 iki 2,20 m. Kadangi užmesti masalą dažnai tenka labai ribotoje erdvėje, geriausia naudoti „Fast” tipo meškerykočius. Pagrindiniai spiningo masalai žūklei senvagėse – sukrės ir vobleriai. Lydekoms vilioti geriausiai tinka 3 – 4 numerio sukrės ir 6 – 9 cm į vidutinį gylį (iki 3 m) paneriantys vobleriai. Ešerių žūklei parenkamos 1 – 2 numerio sukrės. Pasitaiko, jog efektyviai naudojamos spiningo sistemėlės, susidedančios iš guminuko ir sukrės lapelio.
Labai svarbu nustatyti, kur senvagėse yra duburiai. Tai padaryti galima paprastai: žinant pagrindinės upės tėkmės kryptį, be jokios abejonės, galima pasakyti, jog prieš kiekvieno senvagės vingio smaigalį – duburys, kurį kažkada išplovė atsimušdavusi į krantą srovė.
Lydekos labiau pasklinda po senvagių plotus, o ešeriai dideliais tuntais buriasi duburiuose. Ypač jei juose yra šiekštų. Lydekos paprastai užima patogias pozicijas išilgai krantų. Plėšrūnės labai mėgsta pakrantes, palei kurias driekiasi meldų ir švendrų rėžiai, nuožulniai besileidžiančias į duburių gelmę seklumas, žilvičių brūzgynų metamą šešėlį.
Į pastarąsias vietas sunku užmesti masalą, tačiau ranką pamiklinti verta. Man pasitaikė, žvejojant su tėvu Nemuno senvagėje, ties Šilininkų kaimu, iš palyginti nedidelio duburio (2 × 4 m), užgožto žilvičių šakų, ištraukti vieną po kitos septynias lydekas ir lydekaites. Viena jų svėrė 5 kg.
Tiesa, tame duburėlyje „palaidojau” tris pirmarūšes sukres. Žodžiu, žvejojant spiningu senvagėse sunku išvengti nuostolių, todėl daugelis patyrusių spiningininkų į žūklę senvagėse ima atkabeklius. Tai – specialios konstrukcijos gramzdai, kuriuos galima užverti ant įtempto valo. Atkabeklis paleidžiamas slysti valu iki masalo. Prie atkabeklio pririšta virvutė, kuria įtaisas ištraukiamas iš vandens. Atkabekliu tol smūgiuojama į užsikabinusį masalą, kol jis išsilaisvina. Tiesa, pasitaiko, kad ir patys prietaisai mirtinai užsikabina šiekštų raizgalynėje.
Kadangi plėšriosios žuvys, gyvenančios senvagėse, gana greitai praalksta, masalą reikia traukti palyginti greitai. Jei plėšrūnas turi laiko įsižiūrėti, jis gali ir apsigalvoti, o sprunkančio grobio įvaizdis jį visada išprovokuoja atakuoti masalą.
Vanduo senvagėse palyginti greitai nuskaidrėja. Dėl šios priežasties senvagėse žvejojama kiek kitokio atspalvio masalais, nei pagrindinėje upėje. Čia ypač efektyvios varinio atspalvio sukrės ir vobleriai, tikroviškai imituojantys ešeriukus, kuojytes, plakiokus, raudeles.
Geriausias paros metas žvejoti senvagėse – rytas. Plėšriosios žuvys čia medžioja iki 10 – 11 valandos. Šį pastebėjimą patvirtina toks faktas: tris rytus iš eilės vienoje senvagėje prie Plaškių kaimo lygiai toje pačioje vietoje apie 9 valandą ryto užkibdavo didelė lydeka. Ketvirtąjį rytą be penkių devynios ji griebė 4 numerio „Aglia” tipo sukrę ir tą kartą laimikiui nebepavyko išpurtyti iš nasrų trišakį.
Maždaug birželio viduryje senvagėse paūgėja iš ikrų išsiritęs mailius, ir kibimas jose ima silpti. Prasidėjus šio gyvybės ciklo virsmui, žūklei spiningu geriau rinktis senvages, kurios susisiekia su pagrindine upe protakomis. Čia žūklei naudojami tie patys masalai ir tie patys įrankiai. Tiesa, patartina skrynelėje turėti sunkesnių galvakablių ir vartiklių, nes pratakiose senvagėse yra daug gilesnių duburių nei aklinose.
Visos žuvys senvagėse aktyvesnės ramiu, nevėjuotu ir šiltu oru. Ypač geros dienos žūklei, kai dulkia šiltas lietutis. Tokiu oru sukyla stambūs ešeriai. Norint juos aptikti, reikia žinoti, kur senvagėje yra duburiai su kerplėšomis užšlemštu dugnu. Tokiose vietose tinkamiausias masalas – „Acustic” tipo sukrės ir guminukai su apsaugotais kabliukais. Sukrės traukiamos pusiau vandens, o guminukais reikia „pastuksenti” i dugną taip, kad jis imituotų po šiekštus nardančią žuvelę.
Lydekos tyko grobio tipiškose vietose palei krantus, tik pačios didžiausios (per 4 kg) tūno sietuvų prieigose, greta išvartų. Lydekos ypač suaktyvėja, kai po liūčių pagrindinėje upėje ima kilti vanduo ir plūsta į senvagę. Tada margašonės telkiasi šviežio vandens zonoje ir čia aktyviai medžioja. Tokiose vietose efektyvus masalas – vobleris. Ypač vobleriai be liežuvėlių („Jerk Bait” tipo). Tarp jų – ne kartą senvagėse išbandytas „Salmo” vobleris „RollingMinnow“. Šis unikalus masalas susideda iš kelių dalių, sujungtų lankstais. Vobleris vandenyje idealiai atkartoja plaukiančios žuvelės trajektoriją, efektingai vinguriuodamas.
