Tačiau, protingos valstybės politikos dėka, daugelyje Vakarų Europos mažumos sėkmingai įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus, aktyviai dalyvauja nacionalinių partijų ir asociacijų veikloje, o tuo pačiu yra ekonomiškai įgalintos siekti savo tikslų, gauna pakankamą finansavimą savo bendruomenėms išlaikyti, vysto kalbą, kultūrines tradicijas ir demonstruoja lojalumą savo valstybei. Šio straipsnio tikslas – aptarti Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos patirtį mažumų integracijos srityje, perimtą pažintinių vizitų Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje metu.
Tuo metu Lietuvoje, per 28 nuo nepriklausomybės atkūrimo prabėgusius metus, vis dar neišspręstos su šalies tautinių mažumų (ypač lenkų bendruomenės) integracija į Lietuvos visuomenę susijusios problemos. Nors lenkų bendruomenė Lietuvos teritorijoje gyvena šimtus metų, tačiau nemaža dalis lenkakalbių Lietuvos Respublikos piliečių vis dar nėra visavertė šalies socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo dalis. Dešimtmečius kaupėsi daugybė socialinių, ekonominių ir politinių priežasčių, dėl kurių tam tikruose Lietuvos regionuose iš esmės susiformavo dvi paralelios visuomenės.
Alternatyvių bendruomenių formavimasis kalbos pagrindu (Bažnyčia, darželiai, mokyklos, bendruomenės ir kt.), skirtingas ekonominis išsivystymas, besąlygiška gyventojų priklausomybė nuo vietos valdžios institucijų sprendimų, kompromiso tarp valstybės ir vietos valdžios institutų stoka, psichologinis spaudimas kitaip manantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kuriuose nuo pat devyniasdešimtųjų pradžios valdo Lietuvos lenkų rinkų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (toliau – LLRA-KŠS) partija, menkesnis lenkų mažumos įsitraukimas į nacionalinius reikalus – visi šie veiksniai yra nesugebėjimo išspręsti istorinių nesutarimų tarp lenkų ir lietuvių priežastys ir pasekmės tuo pačiu metu. Savotiška lenkų mažumos (savi)izoliacija reiškia ne ką kita, kaip ekonominę stagnaciją, žemesnius gyvenimo ir darbo standartus, aukštą korupcijos lygį ir politinį patronažą, vešinčius Pietryčių Lietuvoje.
Kaip jau buvo minėta, lenkų mažumos istorija Lietuvoje – be galo ilga. Savo ruožtu, Norvegijoje ir Švedijoje didžioji dauguma imigrantų atvyksta iš skirtingų šalių ir kultūrų, kurios geografiškai kartais yra nutolusios tūkstančius kilometrų, o kultūriškai – šimtmečiais (pagal oficialius duomenis pastaraisiais metais į Norvegiją atvyko daugiau kaip 200, o į Švediją – daugiau kaip 150 tautybių atstovai). Dėl šios priežasties tiesioginis situacijos palyginimas yra sudėtingas. Kaip ten bebūtų, dėl puikiai funkcionuojančių integracijos ir įtraukimo programų Skandinavijos šalyse bei ilgalaikės įvairių mažumų integracijos patirties, vizitų metu buvo pasisemta nemažai idėjų, kurios neabejotinai gali būti pritaikytos ir Lietuvoje.
I. Svarbiausia – kalba
Pirmoji ir tikriausiai pati svarbiausia sėkmingos integracijos ir įsitraukimo sąlyga, apie kurią kalbėjo beveik visi ekspertai Norvegijoje, yra valstybinės kalbos mokėjimas. Kalbos įgūdžių trūkumas dažniausiai sukelia saviizoliaciją, nelygybę konkuruojant dėl perspektyvų studijų ir darbo rinkose, taip pat skirtingą valstybės istorijos, politinių prioritetų, geopolitinės orientacijos bei kitų esminių klausimų suvokimą. Geros kalbos žinios užtikrina didesnę lygybę, leidžia lengviau įsitvirtinti geriausiose aukštosiose mokyklose ar kitose švietimo įstaigose, suteikia galimybę gauti geriau apmokamą darbą bei lengviau integruotis į vietos bendruomenių veiklą.
Kaip galima išspręsti nepakankamo kalbos mokėjimo problemą? Norvegijos patirtis įrodo, kad sėkmingiausias būdas – suteikti mažumoms kuo daugiau galimybių mokytis valstybinės kalbos, nesvarbu, kur tai vyktų: vaikų darželyje, mokykloje, universitete ar bendruomenės namuose. Kitas būdas (gali būti derinamas su pirmuoju) – mokyklose kiek galima daugiau disciplinų dėstyti valstybine kalba, neišskiriant net ir tų švietimo įstaigų, kuriose vaikai nuo pirmos iki paskutinės klasės mokomi gimtąja kalba, kaip kad yra Lietuvoje.
Tiesą sakant, įstatymas, kuris suteikė galimybes mokytis keleto papildomų dalykų lietuvių dėstomąja kalba (Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos) tautinių mažumų mokyklose, yra priimtas. Tačiau LLRA-KŠS, kuri viena valdo tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonus, blokuoja praktinį šio įstatymo įgyvendinimą vietos savivaldybių įsteigtose mokyklose. Dėl šios priežasties regiono vaikai valstybine kalba šiose įstaigose mokosi tik lietuvių kalbos ir literatūros discipliną.
Atkreiptinas dėmesys į svarbų Norvegijos vietinių bendruomenių indėlį mokant kalbos kitataučius. Šios nestokoja sumanymų bei iniciatyvų, palengvinančių atvykėlių integraciją bei padedančių daugiau sužinoti apie vietos papročius ir tradicijas, taip pat prisidedančių mokant norvegų kalbos. Įdomu, kad tokios iniciatyvos susikuria spontaniškai, be jokios vietos valdžios įtakos ir nereikalauja valstybės ar savivaldos institucijų finansavimo.
Kadangi vienas iš esminių iššūkių, trukdančių efektyviai integracijai Lietuvoje, yra nepakankamas valstybinės kalbos mokėjimas, derėtų skatinti regiono gyventojus geriau išmokti lietuvių kalbą. Siekiant šio tikslo, galima siūlyti stipendijas valstybinę kalbą dėstantiems mokytojams bei dėstytojams, šioje srityje besidarbuojančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Beje, Norvegijoje valstybinės kalbos mokymo neapriboja žmonių amžius: net ir baigus mokyklą ar universitetą, egzistuoja nemažai galimybių tęsti norvegų kalbos studijas įvairiais formatais ir taip nuolat tobulėti.
II. Tyrimais pagrįstos integracijos strategijos
Antroji svarbi aplinkybė, galinti pagerinti situaciją – visapusiškas socialinių ir ekonominių sąlygų ištyrimas konkrečiame regione. Norvegijos ekspertų teigimu, norint sėkmingai integruoti to siekiančius asmenis ir bendrijas, derėtų pasitelkti ir sociologinius tyrimus vykdančias kompanijas. Jų sudarytuose klausimynuose turėtų būti pateikiami klausimai apie tiriamos grupės vertybes, politines nuostatas, ekonominę tiriamųjų padėtį ir pagrindinių šalies politinių įvykių vertinimą. Kokybiniai tyrimai turėtų apibrėžti tiriamųjų interesus bei, naudojant įvairius komunikacijos metodus, pateikti rekomendacijas, kaip užtikrinti geresnį tautinių mažumų bendradarbiavimą su įvairiais etniniais ir socialiniais visuomenės sluoksniais.
Atlikus tokius tyrimus Lietuvoje, būtų sužinotos esminės etnines mažumas bei tose savivaldybėse gyvenančius lietuvius neraminančios problemos, siūlomi jų sprendimo būdai bei nusakomi galimi iššūkiai. Tik nuodugniai aptarus šiuos tyrimus su abiem bendruomenėmis, valstybinės institucijos galėtų tikėtis išspręsti iškeltas problemas ir suformuoti palankesnį savo įvaizdį. Jei komunikacijos strategija bus paremta moksliniais tyrimais, tuomet pavyks išvengti painiavos, o valstybės ir savivaldos institucijų priimamų sprendimų patrauklumas ir efektyvumas gerokai padidės.
III. Teisių ir pareigų supratimas
Trečioji svarbi sąlyga, kuriai didelis dėmesys kreipiamas Norvegijoje – piliečių švietimas apie jų teises ir pareigas. Šio tikslo parankiausiai siekti politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų, įskaitant ir jaunimo, pagalbos dėka. Švietimas apie piliečių teises ir pareigas turėtų paskatinti žmones aktyviau dalyvauti bendroje veikloje ir motyvuoti perprasti valstybines problemas. Tačiau toks švietimas turi būti vykdomas išvengiant politinio spaudimo, antraip organizatorių ketinimai tikslinei grupei gali pasirodyti įtartini.
Rekomenduojama vengti kontroversiškų temų bei, bendraujant, neaštrinti jau egzistuojančių skirčių tarp įvairių bendruomenių ir grupių. Laikui bėgant turėtume sulaukti akimirkos, kai glaudžiame rate taps įmanoma aptarti vienokias ar kitokias bendradarbiavimo galimybes bei iššūkius.
IV. Vietos lyderių įtraukimas
Ketvirtasis būdas – politinių partijų pastangos mėginti „pasiekti“ vietos bendruomenės lyderius ir suteikti jiems galimybes dalyvauti nacionalinėje politikoje (taip pat ir vietinėje, tačiau būtinai „nacionalinių“ politinių partijų sąrašuose). Vietos lyderiai – tai žmonės, kurie nebūtinai dalyvauja bendruomeninėje (ar tuo labiau politinėje) veikloje, tačiau paprastai būna gerai žinomi ir gerbiami vietos gyventojų. Skandinavijos valstybėse tokie lyderiai „vadovauja pavyzdžiu“ ir daro teigiamą įtaką kitiems tautinių mažumų atstovams.
Vienas iš gausiai etninių mažumų apgyvendintuose regionuose veikiančių politinių partijų ar judėjimų prioritetų turėtų būti geresnis tokių lyderių pažinimas, informacijos apie jų politines nuostatas ir visuomenines vertybes surinkimas bei taktiškumas bendraujant, vengiant diskredituoti tokius asmenis jų bendruomenių narių akyse. Net jeigu iš pradžių bendradarbiauti kviečiami asmenys pasiūlymo nepriimtų ar vėliau atsisakytų jo laikytis, itin svarbu pašnekovus užtikrinti, jog bendradarbiavimą galima atnaujinti bet kuriuo jiems priimtinu metu. Gero asmeninio ryšio sukūrimas gali tapti nepamainomu instrumentu, įgalinančiu bendradarbiavimą ateityje ir, tikėtina, įtakosiančiu būsimus pokyčius.
V. Mažumų dalyvavimas nacionalinių partijų veikloje
Švedijoje ir Norvegijoje teko ne kartą susitikti su parlamento ir savivaldybės tarybų nariais, kurie patys yra kilę iš imigrantų šeimų. Remiantis švediškuoju „Solna modeliu“, geriausias būdas integruoti tokius asmenis ir jų bendruomenes yra siekti juos įtraukti į „švedišką gyvenimo būdą“. Kitaip tariant, mažumos yra įtraukiamos į esamas socialines grupes bei dalyvauja įvairiose veiklose jau egzistuojančiuose formatuose.
Analogiškai integracijos į „nacionalines“ partijas klausimą sprendžia ir Norvegija: pavyzdžiui, Krikščionių demokratų partija (ypač vietinėje politikoje) siekia įtraukti į partijos sąrašus visas įtakingesnes tautines bendrijas, konkrečiuose regionuose išleisdami rinkiminės agitacijos medžiagą svarbiausių etninių grupių kalba (pavyzdžiui, Rogalando srityje, kurioje gyvena nemažai lenkų kilmės žmonių, į vietos tarybą pakaitiniu nariu Norvegijos krikščionių demokratų partijos sąraše išrinktas Stavangerio lenkų bendruomenės vadovas). Skandinavijos valstybės įsitikinusios: jokiu būdu negalima kurti atskirų mažumų platformų kovai su joms kylančiais iššūkiais – etnines grupes kur kas efektyviau įtraukti į jau egzistuojančius „nacionalinius“ formatus.
Lietuvoje egzistuoja partija, kuri teigia atstovaujanti lenkų ir rusų mažumų interesams. Kadangi jos palaikymas tarp kitų Lietuvos rinkėjų nėra didelis, o siūlymai, kaip spręsti problemas lyginant su „nacionalinėmis“ partijomis dažnai skiriasi (ypač kalbant apie tautinius santykius ir ryšius su Rusija), LLRA-KŠS partijos įtaka nacionalinei Lietuvos politikai nėra didelė, o sprendimų įtaka nacionaliniu lygmeniu – menka (nepaisant pastarųjų LLRA-KŠS bandymų save pozicionuoti kaip centro jėgą bei de facto prisijungimo prie valdančiosios koalicijos po 2016 m. Seimo rinkimų).
Tautinių mažumų narių/atstovų įtraukimas į nacionalines politines struktūras, žinoma, visų pirma pasitarnautų sprendžiant tautinėms mažumoms kylančius iššūkius. Bet tai būtų ir svarbi žinia visai šalies visuomenei, pabrėžianti, kad Lietuvos valstybė ir politikai mato mažumas kaip neatskiriamą Lietuvos valstybės dalį ir pripažįsta jų svarbą šaliai. Be to, šių grupių dalyvavimas sprendimų priėmimo procese suteiktų vyriausybei galimybę įvairiapusiškai įvertinti su tautinėmis bendrijomis susijusius iššūkius.
Reguliariai veikiančių darbo grupių etninių mažumų klausimais nacionalinėse partijose ir nevyriausybinėse organizacijose sukūrimas bei nuolatiniai jų susitikimai taip pat gali ženkliai prisidėti prie geresnės atmosferos tarp daugumos ir etninių bendrijų puoselėjimo.
Apibendrinimas
Apibendrinant, Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje surengti pažintiniai vizitai suteikė nemažai peno tyrinėjant tautinių mažumų integracijos modalumus minėtose valstybėse bei pasiūlė nemažai vykusių sprendimo būdų problemoms, su kuriomis susiduriame Lietuvoje. Norvegai vadovaujasi taisykle, jog sėkmingai integruotis gali tik valstybine kalba gerai bendrauti gebantis žmogus, todėl nemažai investuoja į norvegų kalbos mokymą. Tą darant neapsiribojama valstybės pastangomis: įtraukiamos švietimo įstaigos, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, Bažnyčia ir kiti institutai.
Kitas svarbus Norvegijos (kaip ir Švedijos) integracijos aspektas – sąlygų, jog tautinės mažumos nekurtų alternatyvių organizacijų, politinių partijų bei institutų, sudarymas. Daroma viskas, jog tokios iniciatyvos būtų vykdomos po visoje šalyje veikiančių organizacijų „skėčiu“. Panašiai kaip ir Lietuva, Norvegija turi palyginti didelę lenkų mažumą, todėl gerai išplėtotos šios šalies integracijos programos ir jų integravimo patirtys gali būti tikrai vertingos tyrimo tikslams pasiekti.