Esą pats V. Neverdauskas siūlęs R. Karbauskiui, beveik įtikėjusiam, jog ir jis galėtų dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose, reorganizuoti LRT tarybą, jos sudarymo principus, patikrinti prodiuserinius projektus, ūkinę veiklą.
Kai pasakiau R. Karbauskiui, kad net Vyskupų konferencija turi savo atstovą LRT taryboje, jis nusistebėjo: „Kodėl ne pagonys?“ ir pasakė, kad naujajame Seime reikės ieškoti sprendimų.
V. Neverdauskas su R. Karbauskiu – nebe bendražygiai, jų keliai išsiskyrė ir todėl šis atvirai kalba apie tai, ką pats siūlęs „valstiečių“ lyderiui.
Galima vertinti visaip, bet žurnalistai žvakutes Kudirkos aikštėje jau degina. Ir dar ne kartą degins. Vienas po kito gimsta sprendimai, kaip apsunkinti kelius prieiti prie informacijos.
Tai gudriai įvyniota į spalvotus popierėlius, o saldainiai – prabangūs: duomenų apsauga, korupcijos landų kamšymas, efektyvios valdysenos diegimas. Bet išvyniojus juos – tik be galo ciniškas, net nepraustaburnis, represinis požiūris į žodžio laisvę, žiniasklaidą ir visuomenės teisę žinoti.
Ir viskas vienu metu: apmokestinami Registrų centro duomenys, Teisingumo ministerija siūlo iš viešai prieinamų šaltinių šalinti informaciją apie rinkimuose dalyvavusius asmenis, interneto televizijos veiklos reguliavimas.
Su nerimu laukiama, kokių siūlymų apriboti žiniasklaidą turi sugalvojęs Seimas ir vyriausybė po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo ir išvadų, o Seimo komisijos LRT veiklai tirti išvados, kurios pavirto konkrečiais siūlymais iš esmės keisti LRT valdyseną, greičiausiai netrukus keliaus į Kultūros komitetą, kad taptų įstatymu.
Tai ir išvyniokime tuos spalvotus prabangius popierėlius.
Šiandien esą jau vyriausybė leis nemokamai naudotis Registrų centro duomenimis žurnalistams, bet jei ne žurnalistų solidarumas ir vis dar valdžios koridoriuose kai kur kampučiuose užsilikę likučiai supratimo, kas yra žodžio laisvė ir visuomenės teisė žinoti, to nebūtų atsitikę. Ir dar gal baimė visiškai susipykti su žiniasklaida prieš rinkimus, nors tai lengvai pataisoma rinkimų ir valdiškais pinigais.
Galimybė gauti nemokamą informaciją iš Registrų centro buvo „išjungta“ iš anksto neinformavus, nesitarus ir net neįsigilinus, kam ir kiek žurnalistams reikia šios informacijos. Kad tokios galimybės neliko, žurnalistai sužinojo tada, kai įprastu keliu, per Registrų centro viešųjų ryšių skyrių, kreipėsi informacijos.
„Jūs ką, norėtumėte leisti toliau vogti iš valstybės?“ – retoriškai klausė manęs Registrų centro vadovas, buvęs STT vadovas Saulius Urbanavičius, paklaustas, kodėl jis naudojasi savo galia, nesitardamas ir savavališkai uždraudžiantis laisvą prieigą prie visiems svarbios informacijos. Vienintelis klausimas, kuris šovė man į galvą: o kodėl šitiek metų buvusi ir, anot S. Urbanavičiaus, korumpuota Registrų centro vadovybė nesudomino jo vadovautos STT?
Ne, mes neuždraudėme, sako S. Urbanavičius, mes tik negalime teikti informacijos nemokamai, ir išdalijo visoms žiniasklaidos priemonėms tipines sutartis su įkainiais.
Gudrus valdžios žaidimas.
Viešojoje erdvėje kyla abejonių, kodėl žiniasklaidai, ypač komercinei, reikėtų nemokamai suteikti Registrų centro duomenis. Bet ne visa komercinė žiniasklaida yra tik pramogos ir tik užsakomieji pokalbiai su valdančiaisiais, kai „valstiečių“ galvos nesitraukia iš ekranų ir šypsosi, nesulaukusios nė vieno aštresnio klausimo. Ir, žinoma, visada ateina kviečiami. Yra ir kitokios komercinės žiniasklaidos ir visiems, kas nori matyti, aišku, kas dirba sąžiningai, o kas – ne.
Tačiau vargu, ar komercinės žiniasklaidos pelnus skaičiavo naujasis Registrų centro vadovas, prieš eidamas susitikti su Sauliumi Skverneliu ir gauti jo leidimą užsukti informacijos kranelius ir ne visai skaidriais pagrindais Registrų centrą aplipusiam verslui.
Premjerui tikrai nelabai patinka, ką apie jį rašo ir kaip rodo žurnalistai. Jis nėra pirmas ir tikrai – ne paskutinis.
Bet šiuo konkrečiu atveju greičiausiai suveikė konkretus konjunktūrinis interesas, kur sutapo dviejų asmenų, atėjusių iš represinių institucijų, mentalitetas.
Kai dar STT vadovu buvo tas pats S. Urbanavičius, ir kaip tik tuo metu, kai teisėsaugininkams S. Skvernelis pakėlė atlyginimus, pinigų buvo papildomai skirta ir naujoms analitinės antikorupcinės žvalgybos funkcijoms. Tai kaip gi pareigūnai atliks šias funkcijas, jei tais pačiais informacijos šaltiniais naudojasi verslas, kuris ją perparduoda savo klientams? O žurnalistai? Taip pat ir žurnalistai, nes juk tyrimus pagal tokį mentalitetą turi atlikti pareigūnai, kurių vadovui privalu atsiklausti, kas viešintina, o kas neviešinama niekada, taupoma juodai dienai. Dėl visa ko.
Žurnalistai, net ir LRT, jie juk nesiklausia, ką paleisti pirma: apie Landsbergio šeimos verslą, Karbauskio elevatorius ir trąšas, o gal seną S. Skvernelio automobilį?
Uždrausti naudotis negali, bet apmokestinus duomenis ir paskutiniam kvailiui aišku, kad komercinių žiniasklaidos priemonių vadovai neskirs papildomai ir daug lėšų duomenims iš Registrų centro pirkti. Gal ne visi tyrimai kainuoja po 10 tūkstančių eurų, bet net ir keli šimtai eurų ilgainiui taptų iššūkiu.
Kirsk per žiniasklaidos finansinę nepriklausomybę ir visada turėsi teigiamą rezultatą.
Todėl S. Skvernelis ne šiaip sau išbrokavo Susisiekimo ministro Roko Masiulio teisės aktus dėl laikinos tvarkos naudotis neatlygintinai Registrų centro informacija. Jis galvoja taip, šis premjeras, kad žurnalistai neturėtų turėti laisvos prieigos prie informacijos šaltinių, prie registrų. To pasitarimo, dėl kurio įrašo vyksta visas detektyvas, metu jo išsakyta nuomonė ir yra tikrai nuoširdi premjero nuomonė apie žiniasklaidą. Ir LRT, ir komercinę.
Ir todėl Vyriausybės klerkams buvo prisakyta jokiais būdais jos nepaleisti į viešumą.
Premjeras verčiau paaukos kokį nors savo bendražygį, kaip atsakingą už visą šią kebeknę, bet artėjant Prezidento rinkimams jo nuoširdumas už uždarų durų gali tiesiog per daug kainuoti.
Štai kodėl viskas vyksta už uždarų durų ir Seimo komisijos, tyrusios LRT veiklą, išvados gimė lygiai taip pat. Už uždarų durų.
Už tokių durų šalia tyrimo išvadų atsirado rekomendacijos ne tik keisti Tarybos narių skyrimo tvarką, bet sukurti naują valdymo organą – Valdybą. Jei kritikuoji Seimo komisijos pasiūlymą šalia Tarybos steigti dar ir Valdybą, rizikuoji būti išvadintas kvaileliu – juk valdyba nėra R. Karbauskio išgalvotas organas.
Tačiau kai išlukšteni vieną popieriuką, tą spalvotą, randi ir baltą, ir jei jį kartu su spalvotuoju išmeti į šiukšlių dėžę, rizikuoji nesuprasti esmės.
Seimo Komisija pasiūlė, kad Valdybą rinktų Taryba iš kandidatų, kuriuos atrinktų vyriausybinė atrankos komisija. Tačiau į Tarybą, kaip siūlo Komisija, turėtų vykti skyrimai kiekvienos Seimo kadencijos metu, tokiu būdu panaikinant prasilenkiančių kadencijų principą. Kai turi palankesnę Tarybą, žiūrėk, ji netyčia iš gudriai parinktų kandidatų į valdybą pasirenka tuos, kurie yra savesni už kitus.
Patikrinti partinę priklausomybę ar tik prielankumą kuriai nors partijai irgi jau bus kebliau – googlas jau nebeišmes informacijos apie tai, kad vienas ar kitas asmuo kažkada dalyvavo rinkimuose. Tai, anot dabartinės Teisingumo ministerijos ir jos paskirto duomenų apsaugos inspektoriaus, yra informacija, kuri neturėtų būti laisvai prieinama. Jai taip pat jau sukurti apribojimai.
Ar tai netikėta?
Ne, jei nuolat stebi tendencijas ir įžvelgi skirtumą tarp kalbų ir darbų.
Ir baugu, nes valdžia visada turi daugiau galimybių, kaip iškirsti žiniasklaidą, nei ši atsilaikyti, ypač jei valdžioje daug panašiai galvojančių ir jaučiančių žmonių.