Galvoje sukosi: „Ką aš darau? Ar jis man tikrai patinka? Atsimink, kas atsitiko pastarąjį kartą – tave įskaudino. Liaukis, dabar pat liaukis.“
„Paleisk mane“, – sušukau, nustūmiau jį verkdama ir gaudydama orą. Žinoma, jis paleido ir stengėsi mane nuraminti. Paaiškinau, kad mane ištiko panikos priepuolis, ir daug kartų atsiprašiau. Atgavau kvapą, apsirengėme, pasakiau, kad noriu namo. Jis pasisiūlė parvežti, bet aš nesutikau Laukdamas su manim autobuso, jis paklausė: „Nieko iš to nebus, tiesa?“
Papurčiau galvą, atsisveikindama apkabinau ir daugiau jo nemačiau. Nuo to laiko su niekuo nesimylėjau.
Nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau terminą seksualinė anoreksija, bet atsimenu, ką pajutau – nesmagumą ir tuo pačiu palengvėjimą. Seksualinė anoreksija – seksualinių santykių vengimas, kurį skatina stipri intymumo, seksualinių santykių baimė, nerimas. Man – seksualinė anoreksija. Anoreksija sergantys žmonės neduoda sau maisto, o seksualine anoreksija sergantys žmonės atima iš savęs intymumą.
Daug kas sieja seksualinę anoreksiją su aseksualumu, manydami, kad abiem atvejais trūksta susidomėjimo seksualine veikla. Nors seksualinės anoreksijos nėra standartinės psichikos ligų klasifikacijoje (angl. „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders“), ji laikoma sutrikimu. Tai sunkus, sekinantis sutrikimas.
Viskas prasidėjo prieš 10 metų. Man buvo 23-eji, santykių patirties beveik neurėjau, nebūčiau pagalvojusi, kad galiu sudominti tokį vaikiną kaip Jamesas. Jis kelis mėnesius rodė man dėmesį, susižavėjimą demonstravo dar tada, kai nebuvome nė pasibučiavę. Mus siejo daug bendrų pomėgių: abu mėgome tvarkytis, klausydamiesi grupės „The Supremes“, skaityti apie paslaptingus istorinius įvykius, dažnai vienu metu pasakydavome tokią pačią sarkastišką pastabą. Jis buvo išvaizdus, šiek tiek vyresnis. Net kai supažindino mane su savo tėvais, negalėjau patikėti, kad tai realu. Man tai atrodė labiau panašu į žaidimą, išdaigą, nors jis ir juokdavosi iš tokių mano įsitikinimų.
Pagaliau patikėjau, kad galiu su kažkuo draugauti, o jis staiga dingo – jokio išsiskyrimo, jokio atsisveikinimo. Pasitvirtino visi mano nuogąstavimai.
Visada turėjau žemą savivertę, ji suprastėjo ne tada, kai gyvenime atsirado Jamesas. Mokykloje visos draugės turėjo poras, išskyrus mane. Negali sakyti, kad nenorėjau – tiesiog niekam nebuvau įdomi. Koledže visos iš pradžių rimtai atrodančios pažintys su vaikinais baigdavosi skambinėjimais naktį.
Paaiškėjo, kad nuojauta manęs neapgavo. Pagaliau patikėjau, kad galiu su kažkuo draugauti, o jis staiga dingo – jokio išsiskyrimo, jokio atsisveikinimo. Pasitvirtino visi mano nuogąstavimai.
Po trejų metų Jamesas staiga pasirodė, pareiškė, kad suklydo ir išmaldavo susitikti išgerti. Nepaisydama sveiko proto balso (ir visų draugių patarimų), susitikau su juo išgerti. Tą naktį permiegojome. Jaučiausi užtikrintai, tiesiog puikiai. Kelias ateinančias savaites daug laiko leidome kartu, lyg nebūtų buvę išsiskyrimo, jis stengėsi pelnyti mano draugių palankumą (antrą kartą).
Praėjus maždaug trims mėnesiams ruošėmės miegoti, staiga jis pasiūlė man miegoti kitame kambaryje. Kai paklausiau kodėl, atsakė: „Na, aš su kai kuo susitikinėju.“ Greičiausiai jis jau seniai turėjo kitą. Aš tuo metu rašiau disertaciją ir džiaugiausi, kad jis duoda man erdvės ir laiko. Tiesa, man nepatiko tai, ką jis darė likęs vienas.
Po tokio pareiškimo stvėriau paltą, išbėgau pro duris, nuskridau laiptais žemyn ir susistabdžiau taksi. Jis kelis kartus skambino į mobilųjį, kol važiavau namo, bet šį kartą neatsiliepiau. Jis ir vėl mane įskaudino, bet dar skaudesnis buvo nusivylimas savimi – kad ir vėl leidausi įskaudinama. Neįsivaizdavau, kad vėl galėčiau pasitikėti vyru.
Užsidariau. Nerimas tiek sustiprėjo, kad atsidūriau ligoninėje, kur man padarė kardiogramą, nes bijojau širdies smūgio. Gydytojas informavo, kad širdis sveika (bent jau fiziologiniu požiūriu), o aš patiriu panikos priepuolius.
Apsidžiaugiau, kad širdis sveika, kita vertus, žinant, kad mano panikos priepuolių kaltininkas Jamesas kažkur laimingai gyvena, nerimas darėsi dar stipresnis. Buvo sunku patikėti, kad jis vis dar turi man galios, jau nekalbant apie didžiulę įtaką mano fizinei sveikatai.
Iš karto ėmiau kaltinti save. Jei nebūčiau jo vėl įsileidusi į gyvenimą, dabar nesėdėčiau, prijungta prie elektrokardiografo. „Viskas per mane. Galėjau suvaldyti situaciją, negrįžti pas jį, bet priėmiau neteisingą sprendimą, o dabar moku už tai“, – galvojau aš.
Po šio įvykio ėmiau labai mažai bendrauti su žmonėmis, nustojau vaikščioti į pasimatymus.
Dėl seksualinės anoreksijos ne vienerius metus lankausi pas psichoterapeutę, bet net ir ten man kyla sunkumų – būklė tokia stipri, kad sunku apie tai kalbėti net su specialiste. Palietus šią temą, suakmenėju, tarsi garsiai apie tai prakalbus, problema pasidarys dar gilesnė. Mano psichoterapeutė labai supratinga, kita vertus, ateinu spręsti problemos, taigi ji stengiasi per kiekvieną seansą bent kelias minutes apie tai pakalbėti.
Prakalbusi apie santykių su vyrais nebuvimą ir seksualinę anoreksiją, pasijuntu visiškai palūžusi, lyg būčiau nenormali ir amžiams pasmerkta būti viena.
Ji klausia, kokie intymumo aspektai mane gąsdina, stengiasi padėti įsivaizduoti situacijų, kai jau būsiu pasirengusi eiti į pasimatymus. Teiravosi, ar noriu pakalbėti apie Jamesą arba buvusius santykius, kad galėtume nustatyti, kas sužadina nerimą. Nesutinku, nes nuo tokių kalbų apima siaubingas liūdesys, o aš nenoriu išeiti po seanso nusiteikusi prasčiau, nei ateidama.
Vien pagalvojus, kad reikės apie tai kalėti, apima toks stiprus nerimas, kad keičiu temą – pereinu prie darbo, prie bendravimo su žmonėmis. Visą gyvenimą esu viena ir taip stipriai įtikinau save – santykiai su vyru nėra svarbiausias dalykas – kad atrodo tuščia kalbėti apie tai psichoterapijos seansuose. Prakalbusi apie santykių su vyrais nebuvimą ir seksualinę anoreksiją, pasijuntu visiškai palūžusi, lyg būčiau nenormali ir amžiams pasmerkta būti viena.
Norėčiau būti padariusi pažangą psichoterapijoje, bet jei atvirai – taip nėra. Praėjo treji metai, o aš vis dar negaliu nė pagalvoti apie santykius.
Būna dienų, kai desperatiškai trokštu fizinio intymumo ir artumo su žmogumi, baru save, suvokiu, kad tik aš galiu kažką pakeisti. Pernai įsidrąsinau nueiti į tris pasimatymus su tikrai man patikusiu vaikinu. Deja, netapome pora, o ši istorija sustiprino nerimą ir depresiją visuose mano gyvenimo aspektuose.
Daugeliui iš mūsų tai toli gražu ne atstūmimo baimė, o kur kas sunkesnis, realus, varginantis dalykas.
Ironiškiausia tai, kad mano darbas susijęs su seksualine sveikata ir moterų teisėmis. Šia tema rašau, mokau, daug apie tai kalbu, bet jaučiuosi išdavikė – joks žinių kiekis nepanaikina fakto, kad aš negaliu užmegzti seksualinių santykių, kad seksas – ne man. Net pasvarsčiau – gal kasdien darbe galvodama apie šiuos dalykus ėmiau dar labiau vengti sekso, nes tai man primena, kad nesu normali. Dar tikiuosi, kad kažkada viskas pasikeis.
Kol kas niekas nepasikeitė, o žmonės mato, kad neturiu draugo. Per metines šventes vis būnu viena, mano bičiuliai ieško tarp savo feisbuko draugų vyro, su kuriuo galėtų mane supažindinti.
Iki šiol apie savo problemą nekalbėdavau, bet vieną dieną pajutau – negalima to ignoruoti, privalau prabilti vardan visų žmonių, kurie turi seksualumo problemų. Reikėtų daugiau kalbėti apie seksualinę anoreksiją. Kol ji oficialiai nebus pripažinta sutrikimu, bus laikoma tiesiog baime būti atstumtam. O daugeliui iš mūsų tai toli gražu ne atstūmimo baimė, o kur kas sunkesnis, realus, varginantis dalykas.
Pirmą kartą pasakiau draugei mananti, kad man – seksualinė anoreksija, paaiškinau, kas tai, kodėl taip manau. Ji kelias minutes sėdėjo ir tylėjo, išplėstose akyse, kaip man atrodė, atsispindėjo gailestis. „Dievuli, taip jautiesi?“ – paklausė ji nepatikliai. Aš linktelėjau galvą.
„Absoliučiai taip jaučiausi kelerius metus, maniau, kad su manim kažkas negerai“, – toliau pasakojo ji ir pridūrė, kad pykdavo, kai ją pavadindavo aseksualia, juk tai – ne tas pats.
Akimirksniu pajutau palengvėjimą ir pirmą kartą po šitiek laiko – viltį. Mano draugė jau gana ilgai puoselėja santykius su nuostabiu vyru. Žinojimas, kad ji jautėsi taip, kaip aš, bet galiausiai viskas pasikeitė, nuteikia mane optimistiškai. Mūsų temperamentai labai panašūs, o kadangi jai pavyko pasiekti teigiamų pokyčių, tikiu, kad pavyks ir man.
