Remiantis tuo pačiu modeliu, siūlau Lietuvos šimtmečio proga raudonojo okupanto kolaborantui Antanui „Šeimininkui“ Sniečkui pastatyti paminklą už… Trakų pilies atstatymą. Be to, A. Sniečkus savo rankomis taip pat nei vieno tremtinio ar partizano nenužudė. Jis „tik“ pasirašinėjo dokumentus.
Pasižiūrėkime iš šalies, taip sakant. Anot šio modelio, diskutuojamas N pusantrų metų dirbo tik nacių dokumentėlių perrašytoju ir pasirašinėtoju (iš viso trys tūkstančiai dokumentų, iš kurių apie šimtas skirtas žydų reikalams). Dėl to kaltas ne jis, o rudasis okupantas, su kuriuo pastarasis N buvo priverstas, įtrauktas, įkalbėtas net pusantrų metų kolaboruoti.
Šaržuoju? Tiesą sakant ne, nes ironija peršasi iš pavojingo tautos moralei bei psichologiniam atsparumui kolaboravimo pateisinimo modelio. Šį modelį galima pritaikyti bet kokios spalvos kolaborantui pateisinti, paversti didvyriu. Deja, dokumentai rodo ką kitą. Tokiu nelaimingu atveju tuos dokumentus paprasčiausiai reikia įvardinti klastote. Arba nutylėti. Arba į juos nereaguoti. Nesvarbu, kad nei vienas save gerbiantis Lietuvos istorikas nedrįso kaip tik šių konkrečių dokumentų įvardinti klastote. O kad ir patys kai kurie LLV vyriausybės nariai po karo klastojo kai kuriuos LLV dokumentus, kolaborantų gynėjai apie šiuos faktus nekalba. Istorikas L. Truska: „Viską darė naciai, o mes niekuo dėti.“ Norėdami tai pagrįsti, jie net ėmėsi LAF dokumentų klastojimo.“ (L. Truska. 1999 m.. http://genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm)
Dar vienas triukas: kolaboravimo pateisinimas bandant įrodytą kolaboravimo faktą užversti didvyriškais kolaboranto nuopelnais. Bet peršasi vieno skaitytojo klausimas: jeigu partizanas N buvo toks drąsus, kodėl jis pusantrų metų dirbo siaubingai naikinimo mašinai? Atsakymas toks tipiškai merkantilinis, kaip ir pakarto 6 milijonų žydų žudiko A. Eichmano, kuris pats nežudė: „Aš tik vykdžiau įsakymus“. V. Valiušaičio, pasitelkusio istoriko A. Anušausko citatą, atsakymas toks pat: N tik perrašinėjo kažkokius popiergalius: „Jei sakote, kad Noreika sukūrė getą, aš sakau, kad Noreika atkartojo generalinio komisaro ir jo atstovų tose apskrityse išleidžiamus nurodymus, perrašydamas lietuvių kalba.“
Taip, kolaborantas N žydų nežudė ir į bendrą paskalų „chorą“, anot V. Valiušaičio, aš neįsipaišau. Remiuosi tik dokumentais grįstais faktais, kurių kolaboravimo apibrėžimas man neleidžia menkinti. Juk žmogus, tas viršininkėlis be įgaliojimų, perrašinėjo tuos dokumentus ne vieną dieną, ne dvi, bet ištisus pusantrų metų per kuriuos buvo išžudyta dešimtys tūkstančių žydų. Jau kuriama ir tokia ciniška pasaka: „Jie (Lietuvos piliečiai) patys save savo noru izoliavo getuose“.
Klausimas V. Valiušaičiui ir jo kolaboravimo pateisinimo modelio gynėjams, kuriuos kažkodėl remia ir violetinius iškrypėlius gynęs proputiniškas portalas: kodėl nei vienas jūsų neturi drąsos sąžiningai susitarti dėl bendro požiūrio į kolaboravimą? Padėsiu jums šiame, matyt, Sizifo vertame darbe, nes toks apibrėžimas jau yra: „Kolaboracija, kolaboravimas, yra valstybės išdavimas, bendradarbiavimas su okupacine arba su visuomenės daugumos nepalaikoma valdžia. Apima nusikaltimus, įvykdytus tarnaujant okupacinei valdžiai (gyventojų žudymas ir persekiojimas, ekonominis šalies išnaudojimas), taip pat dalyvavimą marionetinėje vyriausybėje ar kitose okupantų suformuotose valdžios struktūrose.“ Lietuvoje ši žinia, matyt, tikra naujiena, nors Lietuvos Respublikos BK traktuoja kolaboravimą kaip nusikaltimą nuo 1998 metų.
Kolaboravimas laikomas valstybės išdavimu? Tai jau rimta, nes kolaborantas N dar buvo ir karininkas, prisiekęs Lietuvos valstybei. Taip, jis tikėjosi, kad naciai Lietuvai suteiks nepriklausomybę, bet pamatęs Lietuvos žmonių žudymą (o kolaborantas N tai matė kiekvieną mielą dieną) jis neatsisakė savo darbo okupantui. Kodėl?
Juo labiau kad 1941 metų rugpjūčio 4 dieną Lietuvos Laikinoji Vyriausybė atsistatydino nepanorusi tapti nacių okupanto marionete. Bet aptariamas N ir toliau dirbo okupantui net iki 1943 metų vasario mėnesio. Iki to paties mėnesio, kai naciai buvo sutriuškinti prie Stalingrado. Visiškai kitaip elgėsi LLV krašto apsaugos ministras gen. St. Raštikis. Jeigu tikėti juo, tai 1941 metais, dar LLV valdymo metu, jis pareikalavęs vokiečių karinės vadovybės nustoti naikinti žydus („Kovos dėl Lietuvos“ II t. 305-307 psl. St. Raštikis). Kalbos gi, neva kolaborantas N taip pat kažkaip gynė žydus, nepatvirtintos jokiais dokumentais. Todėl šios kolegos Ramūno Bagdono skleidžiamos kalbos – elementarus melas.
Tuo tarpu raudonojo okupanto kolaborantas S, antraip nei N., pabėgęs į Rusiją koncentracijos stovyklose raštvedžiu nedirbo. Šioje vietoje baigiu ironizuoti. Tiesiog pats kolaboravimo pateisinimo modelis absurdiškas. Gaila, kad N ir S nežinojo apie ateities Lietuvoje galiosiantį įstatymą, teigiantį, kad raudoni ir rudi okupantai (taigi ir jų kolaborantai) yra vienas ir tas pat blogis. Suprantu, kad tokias nereikšmingas detales kolaboravimo pateisinimo modelio gynėjai pamiršo, nes pamiršti yra žmogiška.
Tad kol vienaip ar kitaip bus atsakinėjama į klausimus, aš pabandysiu prisikasti prie baimės sąžiningai diskutuoti kolaboravimo temą priežasčių. Suprantu, kad nėra paprasta diskutuoti su atsisakiusiais kolaboruoti. Sovietų okupacijos laikais (1971 m.) aš pats kategoriškai nesutikau bendradarbiauti su KGB. O už reikalavimus grąžinti žodžio, nuomonių reiškimo, susirinkimų laisvę buvau uždarytas į KGB rūsį. O jau 1973 metais įgrūstas ir į psichinę (žiūr. LR Ypatingasis archyvas).
Sudėtinga argumentuotai diskutuoti ir tiems, kurie faktiškai vienaip ar kitaip kolaboravo arba niekaip nesipriešino raudonuojam okupantui. Ir kokiais argumentais galima apginti nacių kolaborantus, akivaizdžiai laikiusius žydus gyvuliais. Kaip pateisinti siekį įsiteikti naciams pakišant po peiliu bendrapiliečių gerkles vardan tos, Lietuvos?
Remiantis kolaborantų pateisinimo modeliu, galima pateisinti ir stribus, partizanų žudikus, ir tų žudynių administratorius aiškinant, kad „jie siekė tik sustabdyti brolžudišką karą net ir žiauriausiais būdais“. Neišsigalvoju, atkartoju pokalbį su rašytoju Vytautu Petkevičiumi. Po šio pokalbio nepaspaudžiau V. Petkevičiaus ištiestos man rankos. Apie žiaurumą: pasižiūrėkite, ką jie išdarinėjo su didvyriu Adolfu Ramanausku-Vanagu. To žiaurumo neišvengė ir dešimtys tūkstančių žydų, Lietuvos piliečių. Tie, kurie dokumentus „tik perrašinėjo“, tai puikiai žinojo. Mat iki 1941 metų spalio 29 dienos beveik visi žydai regionuose buvo išžudyti.
Taigi, tas kolaborantų pateisinimo modelis turi velniškus du aštrius galus, smogiančius į abi puses. Pats šio modelio teigimas yra amoralus, begėdis. Juk kolaboravimo pateisinimo modelio gynėjai teršia tai, ką sakosi norintys apginti – Lietuvos garbę. Neturint moralinių principų, pateisinamas bet koks neprincipingumas. Regis, kolaboravimo pateisinimo modelio gynėjai nesupranta, kad kalba vyksta jau nebe apie N, bet apie Lietuvos garbę, savigarbą, moralinius principus ir – neiškreiptą istorinę tiesą.
Beje, viena yra kritikuoti V. Putino režimo siekį apšmeižti visus partizanus ir partizaninio karo esmę – kovą už nepriklausomą Lietuvą, – visai kita naudotis to režimo priešų juodinimo taktika siekiant išvengti atsakymų į konstruktyvią kritiką. Po tokio neatsakingo kalbėjimo dalis Lietuvos gyventojų jau nebegirdi, kad Lietuvos žydų bendruomenė kalba apie kelis dokumentuotai žiauriai susimovusius asmenis, kurių nepagrįstas iškėlimas į padanges žeidžia skaudžiai.
Pabaigai. Šiandien kraštutinių dešiniųjų „tautininkų“ siekis yra konsoliduoti visas nešvarias jėgas Vakarų dešiniųjų ekstremistų pavyzdžiu. Taip pat gvieštis teisę formuoti siauru prieštvaniniu nacionalizmu Lietuvos istorinį patriotinį naratyvą net pateisinant nepateisinamą kolaboravimą. Jeigu pritariama tokiai taktikai, tai niekas manęs neįtikins, kad Lietuvai nereikalingas paminklas Antanui Sniečkui.