Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo turime mažų atlyginimų problemą. Sudėtinga ir smarkiai asimetriška mokestinė sistema, kartu su sovietiniu palikimu – nekonkurencingu verslu ir nuliniu finansiniu švietimu – visuomet reiškė, kad pinigų iš samdomo darbo neuždirbsime. Tiek dėl to, jog įstatyminė bazė to neskatina, tiek dėl to, jog visi galvoja, kad pelnas yra pirminis blogis.
Turime mokestinę sistemą, kuri labai puikiai tiktų amerikiečių pasaulyje. Tačiau tuo pačiu metu mūsų visuomenės mentalitetas yra gerokai artimesnis iš lagerio tik išleistiems skandinavams. Mokestinė sistema ir suvokiančių, kodėl ji yra tokia bei ką su ja reikia veikti, trūkumas, neleidžia visuomenei normaliai vystytis.
Žinoma, būtų galima sumažinti mokesčius, už nulines palūkanas prafinansuoti 10-čiai metų švietimo ir sveikatos sistemas, pasiųsti į Peru Europos Sąjungą su savo deficito reikalavimais (kaip Italija daro) ir tikėtis, kad viską teisingai sudėliosim bei per trumpą laikotarpį išauginsim daug stiprių verslų, kurie ateityje per mokesčius sutvarkys deficitus.
Arba pakelti kapitalo mokesčius, įvesti stipriai progresinius mokesčius, išnaikinti visas lengvatas turtingiems ir pasidaryti normalią progresinę mokestinę sistemą, tikintis, kad visi verslai neišbėgios, o per laiką susikurs stipri vidurinė klasė, kurios ligas prafinansuos turtingieji.
Tai yra būtų galima išnaikinti mokestinę šizofreniją vienu iš kelių būdų. Tačiau galima ir nedaryti nieko tikintis, kad viskas ir taip susitvarkys. Tad tuo trečiuoju keliu jau trisdešimt metų ir einame. Bet gal palengva ir pavyks. Juk kuo sunkiau gaunasi, tuo smagiau pasiekus tikslą? Tad dar 50 metų ir būsim užsigrūdinęs šiaurės Monakas!
Bet užteks apie tai. Nes čia tik viena problemos pusė. Tai yra be jokio tikslo sukurti barjerai, kurie trukdo, bet nėra pakankamai stiprūs, jog per juos nebūtų įmanoma perlipti. Kita pusė yra daugelio santykis su pinigais.
Būtent vidutinio lietuvio santykis su finansais yra žlugdantis. Remiantis Lietuvos Banko tyrimu, publikuotu šią vasarą, mes Europoje taupome mažiausiai. Ir mažiausiai, reiškiasi, kad tikrai mažiausiai – taupymo norma yra neigiama. Kas reiškia, jog skolinamės daugiau, nei uždirbame. Pridėjus jau daugelį metų rodomus skaičius, remiantis kuriais Lietuvos gyventojai absoliučiai neinvestuoja, turime atsakymą į klausimą, kodėl niekam gyvenimas niekad negerėja.
Žinoma, čia įsijungs choras apie per dideles kainas ir mažus atlyginimus. Tačiau joks statistinis, ekonominis, finansinis ar bet koks kitoks rodiklis nerodo, kad Lietuvoje kainos yra ypatingai didelės. Jos yra visiškai normalios.
Be to, labai panašiai uždirbantys latviai su beveik identiškomis kainomis taupyti geba. Estai geba taupyti net daugiau nei vidutinis Europos gyventojas, nors jų atlyginimai atsilieka nuo Europos vidurkio, o kainos ten tikrai didesnės. O ir bulgarai su gerokai mažesniu atlyginimu taupymo srityje mus lenkia.
Juo labiau, kad per pastaruosius metus ypatingai brango tik restoranai, viešbučiai, maisto tiekimo paslaugos, poilsis ir kultūra, alkoholio ir tabako gaminiai. Tuo tarpu maisto produktų kainos išliko savo vietoje.
Tiesa, dar brango ir butai, kas tikrai galėjo turėti įtakos taupymo normai. Tačiau, įvertinus kontekstą, visi kainų augimai yra tik pasiteisinimai.
Nes kainos augo tiems, kurie didelę dalį savo pajamų skiria laisvalaikio pramogoms. Ne tiems, kurie bando racionaliai gyventi.
Nuo 2015 metų vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo daugiau nei 200 eurų. Tuo tarpu taupymo norma tik pablogėjo.
Ir tai tikrai nėra susiję tik su kainomis, nes per tuos pačius beveik keturis metus finansų įstaigų išduotos paskolos gyventojams augo labai stabiliai. Todėl paskolas imti turime už ką. Be to, vartojimo paskolų kiekis per šį laikotarpį nesikeitė, o kurį laiką net buvo sumažėjęs. Kas reiškia, jog žmonės skolinasi ne tam, kad turėtų už ką pavalgyti.
Lietuvos Banko duomenys rodo, jog nuo 2015 vartojimo paskolų ekonomikoje padaugėjo maždaug 50 milijonų eurų. Tuo tarpu paskolų kitiems tikslams portfelis augo net 310 milijonų eurų. Lendant kiek giliau ir patikrinus Lietuvos Bankų asociacijos skelbiamus duomenis, galime matyti, kad fizinių asmenų lizingo portfelis paaugo nuo 140 iki 300 milijonų eurų.
Na, o fiziniams asmenims pralizinguotų naujų bei naudotų lengvųjų automobilių popierinė vertė pašoko nuo 177 iki 257 milijonų eurų.
Todėl pasakojimai apie sunkų gyvenimą ir augančias kainas yra tik pasiteisinimai. Nors tiesa, kad daliai gyventojų atlyginimai neaugo ir gyventi nepasidarė lengviau. Tačiau lygiai taip pat tiesa, jog nemaža dalis gyventojų tiesiog neprotingai išlaidauja ir augant atlyginimui didina savo poreikius, pamiršdami taupymą ir investavimą
Stebima labai akivaizdi tendencija, kuri yra būdinga finansinio išsilavinimo stokojančioje aplinkoje.
Tiesiog negali vienu metu toje pačioje ekonomikoje šuoliais augti paskolos būstui bei kitiems tikslams, lizingo portfelis, lizinguotų automobilių vertė, beprecedenčiais tempais didėti atlyginimai, pastoviai mažėti gyventojų skaičius ir nedarbas, vidutinės kainos laikytis stabilios, o visi skursti vis labiau. Tai rodo ne makro, o mikroekonomikos ir biudžeto valdymo problemas.
Meluoja arba statistika, arba žmonės. Ir nors statistika yra kažkiek iškreipta bei infliacijos įtaka tarp skirtingą socialinę padėtį užimančių žmonių yra iš esmės skirtinga, na, ir regionai atsilieka nuo miestų, žmonės meluoja dažniau.
Tiksliau, žmonės meluoja visad. Tai įrodo begalė tyrimų. Kaip ir įrodo poreikį didinti išlaidas bei įsipareigojimus ekonomikai augant. Kas reiškia, jog įtaką tam, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų susiduria su finansinėmis problemomis, daro ir finansinis neraštingumas.
Žmonės nesuvokia, kad skola yra jų pačių pinigai plius bankams sumokamos palūkanos. Kad skoliniesi ne iš kažko kito, o iš savęs. Tik kažkam kitam primoki, kad galėtum greičiau išleisti savo ateities pinigus. Kad lizingas ir bendrai paskolos yra labai didelės prabangos požymis.
Neuždirbame daug. Negyvename nuostabiai.
Monako pragyvenimo lygio taip pat dar nepasiekėme. Tačiau ir elgtis su savo pinigais nemokame tragiškai. Mes jų nekenčiam ir nemylim. Kaip sovietai išmokė neapkęsti pelno, niekinti gebėjimą uždirbti pinigus, taip ir gyvename.
Kažką parduodami prašyti pinigų bijome. Eidami į darbo pokalbį apie atlyginimą kalbame kaip apie dovaną. Pelnas, tikime ir iš valdžios vis girdime, yra satanizmo apraiška. O 5 metų 20 tūkstančių kainuojantį apdrožtą BMW laikome statuso ir prabangos ženklu, būtinu kiekvienam respektabiliam piliečiui.
Todėl skolinamės iki begalybės vien tam, kad kaimynai galvotų, kad gyvenam gerai. Nors iš tikro gyvenam šūdinai. Nes per pokalbį su vadovu, kuriam ruošiamės pusę metų, pasakėme taip, žinoma, ačiū, o apie atlyginimo didinimą užsiminti nedrįsome. Nes pagaminę gaminius ar suteikdami paslaugas nusprendėme, kad tiek daug imti, nors ir sutinka kažkas mokėti, yra negražu. Nes tiesiog dirbti ir klausyti kas pasakyta yra lengviau ir mažiau baisu, nei eiti ir daryti kaip pačiam atrodo tinkama bei kaip niekas nedarė.
Teisintis ir ieškoti kaltų visuomet lengviau, nei pripažinti, kad laikas užsiauginti porą. Todėl atsidarai alaus ir pyksti už neteisybę. Nes tavo biudžeto planavimas čia ne prie ko. Čia vagys aplink visi. Ypač tie, kurie geriau gyvena.