Praėjo vos kelios dienos nuo, patys matot – dirbtinio apokaliptinių kirtimų vaizdų Labanore eskalavimo, kai Seimo nario vardu pradėta veikti, kad reikia uždrausti pagrindinę miškų ūkio veiklą – plynuosius ir atvejinius miško kirtimus visuose, tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Draudimai galiotų ne tik saugomose teritorijose, jie galiotų visoje miškų ūkio paskirties žemėje.
Ne tik II ir III grupės miškuose, kaip teigia Seimo narys, bet ir IV grupės, t.y. ūkiniuose miškuose, kuriuose yra vienokia ar kitokia saugoma teritorija. Tokių, naujais ūkinės veiklos ribojimų sulaukti galinčių medynų mūsų šalyje, oficialiais skaičiais vadovaujantis, esančių regioniniuose parkuose (125 700 ha), biosferos rezervatuose ir poligonuose (73 600 ha), Natura 2000, PAST ir BAST teritorijose (359 000 ha), priskaičiuojama per 660 000 ha. Tai daugiau nei trečdalis visų miškų. Čia neįtraukti medynai, esantys valstybiniuose draustiniuose ir nacionaliniuose parkuose, ten hektarų skaičius dar didesnis, jį pamačius medienos pramonės atstovams turėtų pradėti slinkti plaukai.
Bet panagrinėkime Miškų įstatymo pataisas. Iškart dera pasakyti, kad tokių draudimų dar nėra buvę per visą mūsų naująją istorija, todėl šias iniciatyvas verta aptarti detaliau: jos dargi, ir gudriai sudėliotos, ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tarnaujančios aplinkos apsaugai.
Be pagrindinio naudojimo uždraudimo, siūloma riboti plynųjų kirtimų plotą nuo 8 ha iki 5 ha. Bet juk tai meškos paslauga miškui, jis taps ypač fragmentiškas, o biologinei įvairovei palikti medžiai bus išversti stipresnio vėjo ir taip ir neatlikę savo pagrindinės funkcijos – palaikyti gyvenamąją aplinką gyviams ir organizmams ir padėti atsikurti medynams. Ir taip Lietuvoje vidutinis biržės plotas užima 3 ha, tad kam dirbtinai kurti efektą?
Toliau, Įteisinus siūlomus draudimus, gali atsitikti taip, kad džiaugtumėmės paskutine mūsų gražiųjų pušynų karta. Jie tiesiog nebeatsikurs. Ir jau visai liūdna bus žinant, kad Labanoras, kaip ir kitos girios, yra žmonių sodintos, kada apie draudimus net svajoti niekas nedrįso.
Panašių iniciatyvų pasekmės paprastos: dėl sumažėjusio tiekimo išaugtų malkinės medienos kaina. Tai papildomos išlaidos namų ūkiams. Eliminavus iš rinkos didįjį žaidėją, t.y. valstybinius miškus, malkų tiekimą gyventojams malkinės ar plokštinės medienos tiekimą šalyje galėtų užtikrinti privatūs miškai. Gal net visai apsidžiaugtų atsiradusia proga pagaliau uždirbti iš miško naudojimo, tačiau jie to nedarys, nes irgi patenka po pataisų vėliava. Vadinasi, medieną įvairia jos forma turėsime atsivežti. Iš kur ji atkeliautų? Tikrai ne iš brangesnės Latvijos ar Lenkijos. Keliaus iš Baltarusijos ir Rusijos.
Skaičiai, kurių taip nemėgsta matyti politikai. Privačiuose miškuose, esančiuose III miškų grupėje sukaupiama maždaug 200 kubinių metrų medienos 1 ha, tokių medynų plotas yra 202 700 ha, juose esanti stovinti medienos vertė dabartinėmis rinkos sąlygomis (35 eurai už kubinį metrą) yra 14 189 000 000 eur. Žinant, kad valstybiniuose miškuose 1 ha vidutiniškai sukaupiama 280 kubinių metrų medienos, o ir saugomų teritorijų plotai didensi, negautų pajamų skaičiai, natūralu, yra didesni. Tad vien dėl draudimų naudoti miškus, kaip kad jie buvo tvarkomi paskutinius kelis dešimtmečius, kompensacijų forma tektų per metus sukrapšyti iki 100 mln. eur. Sutikite, tai per didelė našta valstybei.
Panašu, kad po „Labanoro“ isterijos sukėlimo atėjo laikas rimtesnei artilerijai, kuomet geopolitiniais svertais tampa Seimo nariai. Aiškėja, kad plačiai nušviesti miškų ūkio darbai Labanore vyksta plečiamame Pabradės kariniame poligone, ten mūsų valstybė vykdo nacionalinės svarbos darbus ir įsipareigojimus NATO sąjungininkams, nes Lietuva iki šiol neturėjo tinkamo poligono pratyboms, kuriame būtų galima naudoti tam tikrą mūsų strateginių partnerių ginkluotę. Žinant šios dienos geopolitinę situaciją, ar ne laikas paklausti – ar Labanoro „gelbėjimas“ ir siekis sustabdyti karinio poligono plėtrą, yra tik sutapimas?
Šioje vietoje nepakenktų paminėti skandalingą faktą, kad oficialiai, per praėjusius metus vien iš Baltarusijos į mūsų šalį atkeliavo 956 tūkst. t arba bevek 1,2 milijono kubinių metrų smulkios, biokurui tinkamos medienos, kuri sėkmingai deginama katilinėse. Vien to pakanka suvokti, jog jau dabar mes „sėdime ant Baltarusiško biokuro adatos“, o minimos ūkinės veiklos suvaržymai tik dar labiau įtvirtins mūsų priklausomybę nuo ūsuoto kaimyno malonės. O gal kaip tik čia ir slypi darbų miškuose uždraudimo užmačios?
Akivaizdu – avantiūristiškas ėjimas. Spėčiau, jog pataisos rengtos ne mūsuose arba bent jau ne miškų specialistų. Jose yra tokių terminų, kurie nėra žinomi ir taikomi Lietuvos miškų ūkyje. Nesivarginta parengti ekonominės ir socialinės pataisų poveikio analizės. Iš nežinojimo negali gimti žinojimas, todėl nėra ir menamo aplinkosaugos situacijos pagerėjimo pagrindimo.
Tad jei kas ir bus pasiekta draudimais, tai pablogėsianti miškų ekologinė būklė, sumažėsianti miškų vertė, apie 5 tūkst. tiesioginių miško rangovų neteks darbo, automatiškai teks atleisti bent kelis šimtus specialistų valstybiniame miškų sektoriuje, kris medienos pramonės konkurencingumas dėl išaugančių gamybos kaštų ir bent dvigubai (iki 2,2 mln. kubinių metrų) išaugusiu medienos gaminių importu iš Rytų kaimynių. Gaila, kad tai pasiekta bus klasikinėmis vadinamosiomis „aktyviomis priemonėmis“, kuriomis garsėja šalys Rytuose.
Aplinkos apsauga, kartu su saugomomis teritorijomis turi aibę kur kas rimtesnių problemų, nei plynieji ar atvejiniai kirtimai. Apie tai dar pakalbėsime. Pradžiai bent padėkime suklaidintiems politikams susivokti.
