Kokio gi kvailumo reikia būti, kad kartais priimtum tokius įstatymus, kurie sukelia tiek problemų tūkstančiams, kuriems reikalinga valstybės parama ir leidžia nebaudžiamiems plėšikauti godiesiems.
Gal pradėkim nuo to, jog aš manau, kad bemaž pusė, gaunančių neįgalumo išmokas, juos gauna per kyšius. O tikriausiai du trečdaliai gaunančių socialines išmokas pirmiausia tai paverčia alkoholiu. Ir jei tos paramos prireikia bėdon patekusiam darbščiajam – oi kaip bus nelengva... Turėjau bičiulių ir tarp nedarbingumo komisijos narių ir tarp pirmininkų. Patikėkite – žinau. Apie socialines išmokas, manau, net kalbėti neverta.
Susiklostė taip, kad dirbdamas gavau sunkią kaklo traumą. Maniau, kad gal nieko tokio – pora savaičių pagulėsiu, pasigydysiu ir praeis. Darbdavys paprašė pasirašyti kontrakto nutraukimą, nes darbo kaip ir nebeliko ir kankinamas skausmų ir spaudžiamas parašą padėjau. Mano daktariukas buvo atostogose, tad pas jį patekau tik po poros savaičių. Prasidėjo gydymas. Po poros mėnesių situacija negerėjo ir padarė stuburo magnetinio rezonanso tyrimą. Išaiškėjo, kad stuburo kaklinėje dalyje visiška košė ir esu laimės kūdikis, kad darau ne į pampersą.
Puikus neurochirurgas Vytautas Grykšas padarė sėkmingą operaciją (implantas, varžtai, tiltelis) ir pamažėl sveikstu.
Kaip jau suprantate – likau be biuletenio, O ir paskutinius kelerius metus nedirbau, nes savo rankomis stačiausi namelį, bo moteriškės vis sugebėdavo su manimi mano darbo vaisiais taip pasidalinti ir savo pažadus apie bendro gyvenimo susitarimus tęsėti, kad supratau, jog turiu statytis savo. Taigi, neturiu ir santaupų. Ir turiu dar ir alimentus.
Linksmoji dalis – neįgalumo tu negausi, nors ir turi beveik 30 metų stažą. Įstatyminė bazė reglamentuoja, kad apie neįgalumą gali būti kalbama tik tuomet, kai gydymas jau baigtas ir geriau nebus. Net apie laikiną. O dabar – mėnuo po mėnesio tau vis šiek tiek gerėja. Tau išrašinėja visiškai formalų biuletenį, skirtą darbo biržai, už kurį tu negauni nei cento.
Jei tavo turtas viršija 12 tūkst. Eur – tu ir socialinės paramos negausi. Įsivaizduokite – turi sodo namelį 10 km už miesto, kuris yra vienintelis tavo būstas. Ir pasak įstatymo genijų, tam, kad išgyventum pusmetį pagal jų logiką, turi parduoti paskutinį būstą, tuomet gausi 120 Eur pašalpą ir galėsi už 200 Eur nuomuotis butą.
Nežinau, kokiu buku reikia būti, kad iš išmokų teisės neeliminuoti pirmą ir vienintelį būstą arba bent jau uždėtų logišką turtinį cenzą. Ar ten sėdintys irgi turi tik po 12 tūkst. Eur turto, kad yra tokie saugūs, jog tos išmokos niekada neprireiks jiems? Ar jie saugūs nuo skyrybų ar nuo neįgalumo?
Beje, per gyvenimą mano sumokėtų valstybei mokesčių suma viršija 300 tūkst. Eur. Bet buvo praradimų. Dalis jų ir dėl nesusiklosčiusių asmeninių santykių, į kuriuos įklimpdavau neatsargiai per savo naivumą, norą padėti ir kažką nuveikti. Tik net ir ten, kur tai pasilikdavo kitam žmogui – mano padaryti darbai veikia lig šiol, neša pelną ir nuo to mokami mokesčiai.
Matyt, turėsiu eiti dirbti ir likti neįgaliuoju. Kitos išeities nematau... Ir, emigrantai, sugrįžkite. Jums čia garantuotas kelias arba į pampersą, arba į kapines. Kai tuo tarpu kiti lobsta ir vis dejuoja, o tretiems viskas dzin.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!