Melomanų itin vertinamo Jacko White’o koncertas buvo vienas labiausiai reklamuojamų ir matomų renginių šiemet. Reklamos stendai, didžiuliai kiekiai informacijos ir reklama televizijoje – šio renginio reklamai buvo skirti didžiuliai pajėgumai. Kaip ir faktui, kad tai bus pirmasis koncertas Lietuvos istorijoje su draudimu naudotis išmaniaisiais įrenginiais.

Užburtą ratą (nuotrauka – grotažymė – socialiniai tinklai – reakcijos) kažkas turėjo nutraukti. Kol didieji muzikos pasaulio vardai kovojo su bilietų perpardavinėtojais, Jackas White’as šių metų pradžioje anonsavo būsimų pasirodymų vizitinę kortelę – technologiją, kurios dėka išmanusis prietaisas saugiai bus izoliuotas nuo savo savininko viso koncerto metu.

Jackas White’as Lietuvoje bent kartą turėjo lankytis 2005-aisiais. Tiesa, važiuodamas iš Rygos į Kaliningradą, kuriuose tuo metu populiarumo viršūnėje buvę „The White Stripes“ rengė palyginus mažus, vos keliems tūkstančiams gerbėjų skirtus koncertus.

Svarbu paminėti, kad koncertai vyko tą patį mėnesį kaip ir dėl didžiulio potvynio tą kartą nuskambėjęs ir pagrindiniu muzikos renginiu tituluojamas „Glastonbury“ festivalis Didžiojoje Britanijoje. Festivalyje, subūrusiame 150 tūkstančių melomanų, „The White Stripes“ buvo viena iš pagrindinių grupių.

Sunku pasakyti, dėl kokių priežasčių tą kartą Lietuvos koncertų organizatoriai nesiryžo surengti „The White Stripes“ pasirodymų, kaip tai padarė Talinas, Ryga ir net Kaliningradas. Juolab, daugumai apsilankiusių koncertuose tai tapo bene gyvenimo koncertu. Didelė grupė mažoje erdvėje – tokia galimybė pasitaiko itin retai.

Praėjo 13 metų, iširo „The White Stripes“, atsirado išmanieji telefonai, o Jackas White’as vėl leidosi į netradicines gastroles ganėtinai mažose erdvėse. Šį kartą vienos agentūros ryžtas svajones pavertė realybe, nors ir kiek ambicingoje vietoje.

Muzikos pasaulyje Jackas White’as yra didelė žvaigždė su tokiai žvaigždei nebūdinga filosofija. Didelėms grupėms būdingi galingi turai su koncertais didžiausiose arenose, panašu, šiam atlikėjui didelio susidomėjimo nekelia. Iškalbingas faktas – Rygoje į koncertą parduoti visi tik 1600 bilietų. Lietuvoje ambicijos buvo didesnės – surinkti areną.

„Būtų užtekę „Compensos“, – kalbėjo pažįstami ir artimieji. Turbūt, tačiau tą vakarą ten skambėjo rusiškas standupas, ko pasekoje renginys vyko sumažintoje „Siemens“ arenos amfiteatrinėje versijoje, kurioje scena atitraukta į erdvės vidurį sumažinant atstumą tarp klausytojo ir atlikėjo.

Kontraktai su didelėmis leidybinėmis kompanijomis, kaip ir didelės arenos, nėra Jacko stichija – iki šiol dalį atlikėjo įrašų ir kitos atributikos leidžia paties įkurta nepriklausoma „Third Man Records“ leidybinė kompanija. Šios kompanijos produkcija itin populiari tarp melomanų, retesnių įrašų medžiotojų, nes leidžiama gana nedideliais tiražais, išskirtinis dėmesys skiriamas produkto dizainui ir kokybei.

„The White Stripes“ iširo 2011 metais. Iki dueto pasukimo skirtingais keliais, Jackas White’as spėjo sukurti grupę „The Raconteurs“, po to buvo „The Dead Weather“, o dabar – tiesiog Jackas White, kuris su kitais muzikantais spėjo išleisti 3 albumus ir naujausią „Boarding House Reach“ pristatinėja šiame ture. Sąrašą galima pratęsti galybe įrašų su kitais atlikėjais.

Be konkretaus plano

„Garbanoto Bosisto“ sėkmė kai kuriems kelia klausimų, o apšildyti Jacką White’ą garbė atiteko būtent jiems. Lietuviškieji „Tame Impala“ – vienų dievinami, kitų nemėgstami dėl keistų monologų tarp dainų ir pernelyg švelnaus vokalo. Tiek vieni, tiek kiti sutinka, kad tai vienas profesionaliausių kolektyvų mūsų šalyje.

Po jų laikas sulakstyti į telefonams draugišką erdvę, įsimesti į socialinius tinklus asmenukę ir įkišus išmaniuosius įrenginius į jau aptartą dėklą ruoštis pagrindiniam pasirodymui, iš kurio, anot prieš koncertą platintų pranešimų, galima tikėtis visko.

Pavyzdžiui, Jackui White’ui priklauso ir trumpiausio koncerto rekordas – „The White Stripes“ 2007 metais Kanadoje sugrojo… vieną natą. Koncertas Vilniuje gerbėjų džiaugsmui ar nusivylimui apsiėjo be tokių ekscesų.

Profesionali foto įranga, kartu su telefonais, atsidūrė draudžiamųjų sąraše, todėl žurnalistai vertėsi be nuotraukų. Iš dalies tokį sprendimą galima pateisinti – koncertinių „trijų dainų“ fotografijų galima rasti fotobazėse, o daugumą jų gana panašios nepaisant renginio vietos. Renginį fiksuoti, kaip ir kitose šio turo stotelėse, buvo galima tik asmeniniam atlikėjo fotografui.

Vis dėlto netikėtumų pradžioje nebuvo. Kaip ir Rygoje ar Maskvoje, koncertas pradėtas naujausio albumo kūriniais. Po jų didesnę dalį taip pat užėmė solo kūryba įmaišant vieną kitą ankstesnių White’o grupių kūrinį. Dalį dainų užtęsė improvizaciniai elementai.

Kiek nusivilti turėjo tie, kurie nesekė pastarųjų metų Jacko White’o kūrybinių vingių bei tikėjosi pilno „The White Stripes“ repertuaro. Kaip jau minėta ne kartą – netradiciniai sprendimai yra šio atlikėjo arkliukas.

Eliminavus išmaniuosius įrenginius buvo galima tikėtis ir aktyvesnio koncerto dalyvių palaikymo. Jų buvo apie 2500 – du kartus daugiau nei dieną prieš Rygoje, tačiau tuščių vietų liko nemažai. Aktyvesnio lietuvių palaikymo sulaukė tik senesni kūriniai.

Didžioji koncerto staigmena nebuvo išlaikyta paslaptyje. Apie tai, kad scenoje pasirodys ir puikiai pažįstamas, lietuviškų šaknų turintis aktorius Johnas C. Reilly, žinomas iš miuziklo „Čikaga“, filmų „Pašėlusios naktys“, „Aviatorius“, informacija pasipylė koncerto dieną. Aktorius, akomponuojant grupei, skėlė kabaretinio stiliaus dainą ir po jos, atsiprašęs, kad scenoje užsibuvo, smuko į užkulisius.

White’o koncertuose nepajudinamas vienas dalykas – pasirodymus baigiantis hitas, kurio nenori parašyti nė vienas atlikėjas – „Seven Nation Army“. Stadioninis himnas, panašu, daliai klausytojų ir buvo tai, kas paskatino įsigyti bilietą į koncertą.

Aktyvesnio palaikymo trūko, negelbėjo ir telefonų eliminavimas. Įspūdingai atrodė Lietuvoje „Slipknot“ jau bandytas prašymas sutūpti ir muzikai suaktyvėjus atsistoti. Tiesa, minia buvo kiek mažesnė.

Prastas garsas sutrukdė išgirsti, kokiems lietuviams draugams iš Detroito dėkojo atlikėjas, tačiau tai, be abejo, gražus ir retokai pasitaikantis gestas. Pridėjus Johno C. Reilly pristatymą, kurio metu buvo paminėtos lietuviškos šaknys, galima teigti, kad Jackas tikrai žinojo, kur šį vakarą koncertuoja.

Iki pilno komplekto trūko tik pasirodymo su reklamuota ir specialiai atlikėjui pagaminta Rapolo Gražio gitara. Ji scenoje taip ir nepasirodė, tačiau tikėtina, kad ne kartą ją išvysime kituose koncertuose. Jackas White’as – didelis gitarų kolekcionierius šią dovaną turėtų įvertinti.

Tai buvo kitoks roko koncertas, su kitokia žvaigžde. Nors Jackas White’as viso pasirodymo metu buvo dėmesio centre, tačiau kukli scena, minimalus apšvietimas kūrė iliuziją apie eilinį pradedantį atlikėją, kurio energija dar neišblėsusi. Ir dėkingi gerbėjai, kad aktyvesnių judesių metu maestro nenusivertė nuo aukštos scenos, kas kartais atrodė labai realu.

Energijos ir užsidegimo atlikėjui netrūko, tačiau lietuviai santūrūs žmonės. Tiek į koncertą rinkosi, tiek koncerte dalyvavo pakankamai vangiai, nepaisant įsitraukimą gerokai palengvinusių aplinkybių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)