Paryžius toks gražus, kad jo neįmanoma nefotografuoti ir nefilmuoti. Štai kodėl absoliučiai kiekvieną dieną, ištisus metus čia filmuojami dešimt, kartais ir visi dvidešimt filmų. Tai daro ne tik patys prancūzai, bet ir atvykėliai iš viso pasaulio. Daugiausiai amerikiečiai ir Azijos šalių kino kūrėjai. Į šį miestą beldžiasi visi, kam norisi savo juostai suteikti kuo daugiau romantikos. Ir nors Eifelio bokštas filme jau seniai nieko nestebina, režisieriai metai iš metų vis tiek pageidauja jį matyti savo juostose.
Tiesa, vis dažniau kino kūrėjai pasuka ir į kitas miesto vietas. Atsiranda scenos Senos upės pakrantėje, Paryžiaus restoranuose, šventovėse, kartais tiesiog parodomos eilinės gatvės.
Įdomus faktas – apskaičiuota, kad iš šimto čia nufilmuotų filmų bent 85 tikrai bus apie jausmus. Dažniausiai meilės dramos, kartais komedijos. Mažiausiai šansų, kad Paryžiuje filmuos kriminalinį trilerį ar siaubo filmą, bet kartais pasitaiko ir tokių. Tiesa, net ir brutaliame kine vis tiek įpinama kokia nors subtili meilės scena. Beje, pastaruoju metu čia sukuriama ir nemažai kino filmų apie pabėgėlius iš Afrikos, kurie apsigyveno Paryžiaus priemiesčiuose. Bet čia jau kita istorija.
Išgirdęs faktą, kad tai vienas iš labiausiai filmuojamų miestų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, nusprendžiau susirasti kažkada pamėgtuose filmuose, serialuose ar animacijoje matytas vietas. Miesto gidai yra sudarę net specialų sąrašą, į kurį papuola per penkiasdešimt skirtingų vietų. Atsirinkau tik pačias ypatingiausias, kuriose kūrė filmus žinomus ir mėgstamus Lietuvoje. Ieškojau tokių vietų, kurios įprastai turistų maršrutuose neatsiduria.
Dar vienas mano tikslas buvo, kad visos šios vietos būtų pasiekiamos keliaujant pėsčiomis ir jas visas, net ir lėčiausias turistas, galėtų apeiti per vieną dieną. Iš viso nužingsniavau 22 kilometrų distanciją. Neskubant, su mažomis pertraukėlėmis tai užtruko apie 6-7 valandas. Kviečiu leistis į išskirtinę ekskursiją po kino pasaulį Paryžiuje.
Pradėkime nuo vietos, kur nusileidžia lėktuvai iš Vilniaus – Šarlio de Golio oro uostas. Jeigu matėte legendinį filmą „Terminalas“ su Tomu Hanksu, apie vyrą, kuris įstrigo oro uosto terminale ir jame kurį laiką gyveno, jums privaloma žinoti, kad tokia istorija nutiko iš tikrųjų. Tik ne Niujorke (kaip rodoma filme), o čia – Paryžiuje. Pasirodo „Terminalas“ sukurtas pagal tikrus įvykius. Scenaristai istoriją truputi pakeitė, kai ką pagražino, bet fakto tai nekeičia – juos įkvėpė Mehranas Karimi Nasseri. Šis vyras net 18 metų nuo 1988 – tųjų gyveno Šarlio de Golio oro uosto pirmojo terminalo keleivių laukimo salėje.
Ten pabėgėlis iš Irano įstrigo, nes prieš pat skrydį buvo apiplėštas ir neteko savo dokumentų, o gal specialiai juos kažkur nukišo. Versijų yra įvairių. Mehranas Karimi prašė prieglobsčio beveik visų Europos valstybių, iškart po vagystės jis net buvo nuskridęs iki Londono, bet be paso pasieniečiai jo nepraleido ir gražino į Paryžių. Nuo tada jis tapo „terminalo“ gyventoju, kur net turėjo savo vietą. Aplankyti vyro atvykdavo smalsūs turistai, daug kas norėjo su juo fotografuotis. Dabar ta vieta niekaip nepaženklinta, tačiau, kas nori – suranda. Ši istorija įkvėpė režisierių Stiveną Spilbergą, kuris 2004-iais pristatė filmą „Terminalas“. Tuo metu Mehranas Karimi vis dar gyveno oro uoste.
Iš Lietuvos nukeliauti į pagrindinį Prancūzijos sostinės Šarlio de Golio oro uostą galite tiesioginiais „Airbaltic“ skrydžiais iš Vilniaus. Jie vykdomi net keturis kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Galite patogiai susiplanuoti kelionę kelioms dienoms arba ilgesniam laikui. Rudens sezono metu bilietams taikomos nuolaidos.
„Vidurnaktis Paryžiuje“
O dabar – į miesto centrą. Pirmoji stotelė – ypatingi laiptai, kurių žmonės dažniausiai eina ieškoti jau sutemus, prieš pat vidurnaktį. Aš šios taisyklės nesilaikiau, nuėjau ten dieną ir nepasigailėjau.
„Jei negyvenčiau Niujorke, Paryžius būtų ta vieta, kurioje apsistočiau“, – ne viename savo interviu yra sakęs garsusis režisierius Woody Allenas. Jis taip stipriai dievina Prancūzijos sostinę, kad 2011 metais net sukūrė šiam miestui filmą „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“ – angl.).
Filmo veiksmas vyksta ir prie Versalio rūmų, taip pat garsiojoje Senos pakrantėje, kur pardavinėjami senoviniai plakatai, knygos ir kiti nostalgijos pripildyti daiktai. Tačiau pagrindinė šio filmo vieta yra ypatingi laiptai. Tie, ant kurių sėdint vidurnaktį dedasi stebuklingi dalykai. Tie, prie kurių kas naktį privažiuoja senovinis automobilis, kviečiantis įsėsti ir nusikelti į senovinius laikus.
Po filmo premjeros Amerikoje – kelionės į Paryžių buvo tiesiog šluojamos. Niekam nerūpėjo, kad jis toli. Juk jeigu parodė Woody Allenas – vadinasi verta. Žinoma, tūkstančiai turistų pirmuosius keletą metų masiškai plūsdavo ieškoti laiptų. Vėliau jų populiarumas kiek atslūgo, bet iki šios dienos didžiausi režisieriaus Woody Alleno ir pagrindinį vaidmenį sukūrusio aktoriaus Oweno Wilsono gerbėjai ateina pasižvalgyti ir pasėdėti ant jų.
Popietę, kuomet ten lankiausi – radau tik vieną sėdinčią moterį, kuri ten valgė priešpiečius. Jokie filmai jai nerūpėjo. Vėliau atėjo kelios turistų porelės, prisėdo, pasidarė nuotraukų ir nuėjo.
Kur juos rasti? Tai Église Saint-Étienne du Mont laiptai, į kairę nuo Paryžiaus Panteono. Žiūrėdami į šiuos laiptelius, Panteoną turite matyti dešinėje. Adresas: Place du Panthéon, 75005 Paryžius.
Dar viena filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ gerbėjų mėgstama vieta – knygų prekyvietės Les Bouquinistes de Paris, palei Senos upę. Ten, kur pardavinėja įvairias senienas. Beje, ten galima įsigyti ir nemažai su šiuo filmu susijusios atributikos. Kai kurie prekeiviai parduoda net paties režisieriaus Woody Alleno nuotraukas darytas šioje Paryžiaus vietoje. Jeigu mokate prancūziškai tų žmonių galite ir paklausinėti apie filmo kūrimo dienas. Kai kurie iš jų tai matė savomis akimis ar net dalyvavo kai kuriose scenose.
Adresas: 53 Quai des Grands Augustins, 75006 Paryžius. Dešiniajame krante nuo Pont Marie iki Quai du Louvre, o kairiajame – nuo Quai de la Tournelle iki Quai Voltaire.
„Seksas ir miestas“
Milijonai moterų visame pasaulyje keliauja į Niujorką vien tam, kad ten pamatytų tas vietas, kurias regėjo savo mėgstamiausiame seriale „Seksas ir miestas“ („Sex and the city“, – angl.). Bet dėmesio – nebūtina skristi per Atlantą. Mes ir Europoje turime tokių vietelių.
Pagrindinė herojė Kerė, kurios vaidmenį sukūrė Sarah Jessica Parker su savo mylimuoju iš serialo – Mr. Big (lietuviškai vertėjai jį vadino „Ponu Šauniuoju“) turėjo labai ilgą ir painią istoriją. Visi labai laukė, kol jie pagaliau bus kartu! Ir tai nutiko... Ir ne bet kur, o būtent Paryžiuje! Paskutiniame, šeštajame sezone jų meilė buvo užtvirtinta saldžiai romantiškoje scenoje ant garsiojo, įsimylėjėlių pamėgto PONT DES ARTS tilto.
2004 metais, kai buvo parodyta ši serialo serija, tai buvo pats populiariausias tiltas pasaulyje. Būtent ant jo Kerė ir Mr. Big bučiavosi, ten jie laikėsi už rankučių. Jis tapo tarsi visų besipykstančių ir santykius ilgai aiškintis mėgstančių porų simboliu. Tarsi ant jo atsistojus – visos bėdos išsisprendžia.
Visai nenuostabu, kad serialo kūrėjai vieną trumpą epizodą pasirinko filmuoti būtent čia. Nuo tilto galima grožėtis Prancūzijos instituto rūmais ir matyti Eifelio bokšto viršūnę. Vakaro šviesoje rūmai tampa tobulu fonu romantiškoms nuotraukoms.
Tokį pavyzdį parodė serialo pagrindiniai herojai. O jiems iš paskos pasekė visi kiti. Įsimylėjėliai, norėdami užtvirtinti amžiną meilę, atvykdavo ant šio tilto, ant spynelių užrašydavo savo vardus, prirakindavo jas ant tilto turėklų, o raktelius išmesdavo į upę. Porelių buvo tiek daug, kad spyneles netrukus reikėjo kabinti ant kitų spynelių ir jų kiekis bei svoris galiausiai ėmė neraminti Paryžiaus savivaldybės atstovus. Pradėta baimintis, kad tiltas gali subyrėti. Buvo kuriamas planas: ką daryti, kaip jį gelbėti? Bet valdžia nesuspėjo.
Spynelių kasdien daugėjo, kol nuo tilto atskilo viena jo dalis – konstrukcijos neatlaikė metalinių spynų svorio. Ekstremalių situacijų taryba nutarė, kad visas be išimties spyneles reikia nuimti ir tilto šonus pakeisti stikliniais įtvirtinimais. Jie tarsi saugo tiltą nuo nuo naujų spynelių. Vis dėlto atkakliausi įsimylėjėliai randa, kur spyneles užkabinti! Dabar jos segamos ant apšvietimo stulpų. Jas regėjau savo akimis. Tiesa, už tokį elgesį patruliuojantys policijos pareigūnai gali skirti nemenką baudą.
Ant šio tilto visada sutiksite gatvės menininkų, kurie ten piešia paveikslus, taip pat muzikantų, grojančių romantiškus kūrinius ir prašančių paaukoti pinigų. Kartais ten kepa kaštonus arba riešutus. Beje, tai puiki vieta pasimatymui, mat įsitaisę ant suoliuko galite stebėti praplaukiančius laivelius.
Adresas: Pont des Arts, 75006 Paryžius. Nekabinkit spynelių ant tilo, bet pasidarykite nuotraukų.
„Amelija iš Montmartro“
2001 metais romantinėje komedijoje „Amelija iš Montmartro“ pagrindinė filmo herojė Amélie Poulain (aktorė Audrey Tautou) visą pasaulį supažindino su Monmartru, pačiu romantiškiausiu Paryžiaus rajonu. Visas pasaulis buvo pavergtas šio rajono grožio ir jaukumo, ypač dėl mažų desertinių, duonos parduotuvėlių, kavinukių, įspūdingo grožio Sacré-Cœur katedros, ant kurios laiptų kas vakarą renkasi miesto svečiai ir paryžiečiai stebėti saulėlydžio, na ir, žinoma, dėl garsiojo Mulen Ružo.
Amelija visiems filmo gerbėjams sudarė įspūdį, kad gyvena romantiškame ir magiškame Prancūzijos kaime. Tas rajonas tikrai į tokį primena. Pagal filmo scenarijų Amelija dirbo kavinėje, kasdien sutikdavo daugybę įdomių žmonių, ir ten įvyko didysis jos gyvenimą pakeitęs įvykis. Norėdama pakelti nuriedėjusį butelio kamštelį ji sienoje rado senovinę dėžutę, o tada ir prasidėjo magiški Amelijos nuotykiai.
Tad atvykę į Montmartrą žmonės ne tik vaikšto siauromis ir kalnuotomis jo gatvelėmis, bet trokšta užsukti ir į tą ypatingą kavinę. Ji, pasirodo, egzistuoja iš tikrųjų. Valgiau ten vėlyvus pusryčius. Kai kurie ją vadina „Amelijos kavine“, nors oficialus pavadinimas „Café des 2 Moulins“. Visas kavinės interjeras skirtas garsiajam filmui, ant sienų kabo įrėmintos aktorės Audrey Tautou nuotraukos. Prie tualeto padarytas jai skirtas altorėlis.
Patys paryžiečiai kojos čia nekelia, jiems per brangu. O turistai, pagrinde filmo fanai, į kainas nesidairo. Užsisakiau kapučino kavos, prancūzišką kruasaną ir sumuštinį. Sumokėjau beveik 12 eurų.
Kartais filme girdėtas melodijas kavinėje groja muzikantai su akordeonais – tada į vidų patekti beveik neįmanoma. Net gatvėje stovi eilė.
Daugelis atėjusių ne tik valgo, bet ir ilgai fotografuojasi, kone ant kiekvieno kavinės kampo. O ji tikrai labai fotogeniška, būtų gėda to neišnaudoti dėl savo socialinių tinklų gerovės.
Kavinės „Café des 2 Moulins“ adresas: 15 Rue Lepic, Montmartre, Paryžius. Kavinės pavadinimas reiškia „2 malūnai“, dėl šalia esančių Mulenružo malūnų.
„La Troškinys“
Net gi animacijoje būna tikrų, realybėje egzistuojančių dalykų. Kviečiu jus pietų arba vakarienės į prabangų restoraną iš filmuko „La troškinys“. Prisimenate žiurkiuką Remį, kuris gyveno Paryžiuje ir siekė tapti vyriausiuoju virtuvės šefu? Restoranas, kuriame jis darbavosi ne šiaip animatorių fantazijos vaisius, o visiškai tikras, turintis pripažinimą tarp grietinėlės atstovų ir gavęs daugybę įvertinimų iš kritikų.
„La Tour d' Argent“ – pačiame miesto centre, visai netoli Paryžiaus katedros. Privaloma paminėti, kad tai itin prabangi vieta. Viena vakarienė dviem žmonėms gali kainuoti kelis šimtus eurų.
1582 metais įkurtas restoranas labai sužavėjo „La troškinio“ kūrėjus, todėl jie nusprendė jį įtraukti į filmuko scenarijų. Tiesa, interjerą ir net gi pastato eksterjerą stipriai pakeitė, pavertė paprastesniu, o tam tikras vietas stipriai hiperbolizavo. Pavyzdžiui, realybėje prie stalelių yra kur kas mažiau dekoracijų, paveikslų ir detalių. Be to, iš tikrųjų vietos ten mažiau nei filmuke. Ekrane restoranas atrodo platus ir labai erdvus.
Po „La troškinio“ premjeros restoranas „La Tour d' Argent“ kiek nusivažiavo, galima sakyti – užmigo ant laurų. Faktai kalba patys už save: 1996 metais jam buvo duotos 3 „Michelin“ žvaigždės, o 2006, prieš pat filmuko pasirodymą kino ekranuose, reitingas nukrito iki 1 žvaigždės. Taip ir liko iki šios dienos, bet tai populiarumui netrukdo. Staliukai rezervuojami iš anksto. Beje, įdomu, kad tai vienintelis prabangus restoranas Paryžiuje, kuriame būna tiek daug vaikų.
Tikriausiai nereikia sakyti kodėl – visi nori pabuvoti „La troškinio“ pasaulyje. Tik vaikus reikėtų įspėti, jog žiurkių ten nesutiks. Adresas: 17 Quai de la Tournelle, 75005 Paryžius.
Beje, įdomu, kad Paryžiaus Disneilende yra ir kitas „La troškinio“ restoranas. Sukurtas specialiai animacinio filmuko fanams. Jo pavadinimas „Bistrot Chez Rémy“. Ir jis toks pats, koks buvo rodomas ekrane. Ten dalis daiktų padaryti įspūdingo dydžio, kad kiekvienas lankytojas galėtų jaustis tarsi žiurkiukas – filmuko herojus. Kėdės – kaip milžiniški butelio kamšteliai, skėčiai, kaip šimtą kartų pasdidinti skėčiai iš kokteilių, taip pat interjere galima rasti milžiniškų butelių ir indų.
„La La Land“
Prieš porą metų viso pasaulio romantikus pakerėjo Holivude sukurtas miuziklas „La La Land“ su Ryanu Goslingu ir Emma Stone. Beveik visas filmo veiksmas vyko Los Andžele, tačiau viena scena – Paryžiuje, džiazo klube „Caveau de la Huchette“.
Jį surasite egzotiškame Paryžiaus lotynų rajone, istoriniame šešioliktojo amžiaus pastate. Muzikinis klubas ten veikia jau nuo 1946 metų. Per daug nerenovuotas, todėl labai tiksliai atspindi tą laikotarpį. Turbūt todėl jis puikiai ir tiko filmo „La La Land“ kūrėjams. Tiksliai pagal scenarijų.
Kaip sako patys klubo „Caveau de la Huchette“ atstovai, tai tobula vieta norintiems pajusti tikrą senojo Paryžiaus dvasią ir naktinį miesto gyvenimą. Jame beveik kiekvieną vakarą pasirodo žymūs džiazo muzikantai iš viso pasaulio. Tą vakarą, kai ten lankiausi turėjo koncertuoti amerikietis pianistas. Bilieto kaina 15 eurų.
Daug kas skundžiasi, kad šis klubas yra pasislėpęs ir jį surasti nėra paprasta. Todėl bandau paaiškinti: ieškokite adreso 5 Rue de la Huchette, 75005 Paryžius. Ten kaba neryški, sena švieslentė, o ant durų priklijuotas mažytis plakatas su „La La Land“ herojais. Filme šis klubas rodomas vos 40 sekundžių, bet jis taip gražiai parodomas, kad daugybė žmonių nusprendžia jį surasti.
