Konservatoriai krikdemai, tapdami „Žmonių partija“, žada judėti didesnio socialinio teisingumo jautrumo link, orientuotis ne tik į centro dešinės, bet ir centro kairės rinkėjus. Panašu, kad Lietuvos politiniame žemėlapyje vyksta tektoniniai lūžiai. Po Andriaus Kubiliaus dviračių žygio su šūkiu „Suk į dešinę!“, konservatoriai dabar suka į kairę. Kaip tai turėtų atrodyti? Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ Vladimiras Laučius kalbėjosi su TS-LKD pirmininku G. Landsbergiu ir LSDP pirmininku Gintautu Palucku.
– Pone Landsbergi, ar tikrai jūsų vadovaujama partija suka į socialinę, ekonominę kairę ir kodėl sprendimas būti socialiai jautresniems subrendo kaip tik dabar?
G. Landsbergis: Yra keletas priežasčių. Visų pirma, pats „posūkio į kairę“ terminas turbūt man nėra iki galo priimtinas. Jis daugiau nuskambėjo iš partijos kolegos P. Saudargo lūpų. Matyt, jis savarankiškai yra pasirinkęs visai į kairę pasukti. Tebūnie, galbūt tai irgi diskusijos dalis. Vis dėlto šiandien partiją matau kaip stiprią centro dešinės partiją. Jeigu mes taip manėme arba įsivaizdavome, kad stovime stipriai dešinėje, šiandien akivaizdu, kad politologiškais terminais kalbant, centro dešinieji yra kur kas platesnį būrį žmonių apimanti bendruomenė.
Aš nenoriu veltis į visą politologinę diskusiją apie tai, koks rinkėjas kaip save traktuoja ir t. t., viskas yra kur kas paprasčiau. Šiandien valdžioje esančios partijos, mano akimis žiūrint, yra būtent „Valdžios partijos“, kurios valdžioje yra ne dėl žmonių, o dėl valdžios. Siekiai bet kokia kaina užtikrinti finansavimą socialdarbiečiams, pakeisti rinkimų taisykles, gausybė kitų komisijų, komisijėlių, tyrimėlių. Seime visa tai nėra skirta tam, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau, kokybiškiau, kad mūsų vaikai planuotų savo ateitį Lietuvoje. Man atrodo, yra paprasčiausia skirtis, kuri yra labai aiškiai suprantama – yra valdžios partijos ir partijos, kurios stovi žmonių pusėje. Tai daugiau toks turbūt filosofinis terminas, nusakantis, už ką ir dėl ko esi atstovaujamoje politikoje. Tėvynės sąjunga, manau, būtent turi būti dėl žmonių.
– Bet savaitgalį per tarybos posėdį, kai sakėte, kad būsite „žmonių partija“, jūs nesistengėte apibrėžti, kokių žmonių, ir kažkodėl daug dėmesio skyrėte ne žmonėms, o „valstiečiams“. Kitaip tariant, pateikėte šitą šūkį per priešpriešą valdantiesiems. Ar norite pasakyti, kad Tėvynės sąjunga – žmonių partija, o visi valdantieji – ne žmonių partijos?
G. Landsbergis: Ką tik pasakiau, manau, kad pagrindinis skirtumas pasidaro tarp valdžios ir žmonių atstovavimo. Man turbūt paskutinis akmenėlis į šitą idėjų krepšį, tai būtent po priimtos mokesčių pertvarkos, kuomet valstiečiais prisistatydami neva centro kairės partija iš tikrųjų turbūt priėmė pačią liberaliausią mokesčių reformą, kokia Lietuvos istorijoj yra priimta. Tiesą sakant, ji naudinga nežinia kam. Jeigu šiandien galėtume kalbėti apie tai, ką Lietuva gauna ar gavo po priimtos mokesčių pertvarkos, tai iš esmės prarado 95 proc. Lietuvos žmonių, iš esmės neteko. Neteko geresnių paslaugų, pirmiausia, neteko galimybės į geresnį švietimą, į geresnę sveikatos apsaugą, geresnes pensijas ir kitus dalykus.
– Kitaip tariant, valdantieji prieš rinkimus žadėjo viena, o atėję į valdžią vykdo liberalią politiką ir neatstovauja tiems žmonėms, kuriems turėjo?
G. Landsbergis: Sakyčiau ultraliberalią, nes neaišku, koks yra jos tikslas ir siekis. Man atrodo, kad Lietuvai reikalinga strateginė alternatyva, kita kryptis Lietuvai, ir čia matau būtent Tėvynės sąjungos pagrindinį uždavinį.
– Su šūkiu „svarbiausia žmogus“ Seimo rinkimuose užpernai dalyvavo socialdemokratai. Pone G. Paluckai, kaip vertinate tokią konservatorių krikdemų konkurenciją dėl žmonių ir dėl centro kairės?
G. Paluckas: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad konservatorių partija išgyvena, matyt, savo aukso amžių, nes griuvus liberalams natūralių oponentų ar konkurentų dešinėje konservatoriai neturi, tačiau su šituo žaidimu, „ėjimu į kairę“, matau gana daug iššūkių ir problemų. Pirmas dalykas, kyla grėsmė partijos unikalumui ir identitetui. Galėčiau aš apie tai konservatoriams nešnekėti, bet jie patys turėtų tai suvokti. Antras dalykas, rūpestis žmonėmis vis dėlto yra labai sudėtinga emocija ir ją suvaidinti politikams sunkiai pavyksta, jeigu tai nėra užkoduota jų ideologiniame genetiniame kode. Ir tai, ką šneka G. Landsbergis, nebūtinai atliepia visa konservatorių bendruomenė.
Mes ne kartą esame girdėję daugybę moralizavimų ar net „bambaliais“ išvadinamų tam tikrų grupių. Bet aš siūlau imti pamokas iš Socialdemokratų partijos, kuri judėdama į centrą, tiktai į dešinę, išbarstė savo žmonių palaikymą, išbarstė savo identitetą, unikalumą ir galų gale sukūrė tokias partijas kaip Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“.
– Jūs manote, kad Tėvynės sąjunga yra nenuoširdi, kai kalba apie socialinį jautrumą? Jūs manote, kad tai yra koks nors priešrinkiminis populizmas?
G. Paluckas: Jeigu būtų to nuoširdumo šiek tiek daugiau, pirmiausia atsirastų politinė programa, vizija, o paskui viešųjų ryšių priemonės. Šiandien kol kas mes girdime tik viešųjų ryšių strategijas ir siūlymą kalbėti patraukliau, jautriau, atrodyti gražesniais ar geresniais. Tai tikrai nėra tapatu buvimu natūraliai ir pasisakymui už tas priemones, kurios keistų tų žmonių gyvenimą. Centro kairės alternatyvą tikrai turi pasiūlyti ne konservatoriai, o tai padarys socialdemokratai šio mėnesio pabaigoje – kito mėnesio viduryje. Kairiąją alternatyvą Lietuvai iki 2024 m., naują socialinį ekonominį modelį, kuris yra paremtas naujais rodikliais arba, sakykim, mato vienetais, ne BVP augimais.
– Supratome, žiūrėsime, kurie bus socialiai jautresni. Pone Landsbergi, ar po Seimo rinkimų apskritai būtų įmanoma Tėvynės sąjungos koalicija su socialdemokratais?
G. Landsbergis: Turbūt įmanoma svarstyti remiantis tuo, kad mes esame viename ar kitame balsavime vieni kitus palaikę. Neįsivaizduoju koalicijos su partija, kuri negali pasirašyti gynybos susitarimo, kai jį pasirašo netgi tokios partijos kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Vis dėlto matyčiau kur kas daugiau skirtumų, tokių, kaip ir Gintautas minėjo, būtent kodo. Kai mes kalbame apie valstybės saugumo, geopolitinę ateitį ir t. t. Būtent tuo Tėvynės sąjunga visada ir buvo stipri.
– Bet bendro pagrindo atsiranda daugiau, kai jūs kalbate apie didesnį socialinį jautrumą?
G. Landsbergis: Ta diskusija yra prasidedanti ir džiaugiuosi, jeigu jau socialdemokratai irgi turi savo kažkokį požiūrį. Duok, Dieve, jiems iš tikrųjų išspręsti tas vidines bėdas ir peržengti galų gale tą nelemtą 5 proc. slenkstį, kuris dabar yra kaip betono blokas uždėtas. Tiesą sakant, ant abiejų dabar suskilusių Socialdemokratų partijų.
– Tai su antra būtų sunkiau ar lengviau?
G. Landsbergis: Sunku pasakyti. Kol kas ta antroji darbiečių daugiau yra tokia kaip frakcija, grupelė žmonių. Čia buvo nuskambėjęs „gaujelės“ terminas, manau, yra labiau pritaikomas negu partijos.
– Matysime, kurie išliks. Pone Landsbergi, jūsų nauja strategija numato steigti Naujosios dešinės politikos centrą, kas ta „naujoji dešinė“ ir kuo ji skiriasi iš esmės nuo senosios dešinės ir kuo ta senoji dešinė buvo tokia bloga, kad prireikė naujos?
G. Landsbergis: Puikus klausimas, išties suprantu, kad diskusiją mes tik dabar pradedame. Ir jeigu mes iki šiol esam dešinėje kalbėję apie tai, kad valstybės pagrindinė pastanga turi būti padidinti tą pyragą, kad jis būtų kuo didesnis ir galbūt kažkada dešimtmečio eigoje mes visi turėsime to pyrago tiek, kad nebepajėgsime suvalgyti. Šiandien vis dėlto aš matau, kad yra jomis norima užtikrinti tvarią valstybės ateitį ir judėjimą į priekį, turime labai aiškiai apibrėžti, kad šiandien tas mūsų valgomas pyragas turi būti padalytas teisingai. Taip, kad valstybė iš tikrųjų tvariai vystytųsi į priekį. Tai reiškia, kad vaikai turi gauti teisingai, tai ir tinkamą jiems išsilavinimą, kad galėtų likti Lietuvoje dirbti, kurti tas darbo vietas, apie kurias mes visi svajojame, kurdami strategijas apie Airiją. Mes norime, kad žmonės gautų tinkamą gydymą ten, kur jie gyvena, nelaukdami eilėse. Belaukdami su baime, kad A. Veryga uždarys vieną ar kitą ligoninę, būtų aišku galų gale, kad Lietuvoje yra pasirūpinta tuo žmogum, kuris šiandien, deja, atstovavimo iš valdančiųjų negavo. Diskusija tik dabar prasideda, iki rinkimų dar yra begalė laiko. Ir taip, šiandien kuriamas mūsų naujos dešinės centras.
– Kuo senoji dešinė buvo blogesnė?
G. Landsbergis: Ji vadovavosi kita paradigma.
– Kokia?
G. Landsbergis: Būtent tai, ką aš minėjau. Gal tas pyrago pavyzdys.
– Ji buvo liberalesnė?
G. Landsbergis: Ji buvo liberalesnė, be abejonės. Remiantis galbūt teisingomis prielaidomis, tačiau vis dėlto turime beveik 3 dešimtmečius valstybės vystymosi, mes sakome, kad turime kažkokių giluminių problemų, kurios neišsisprendžia. Algos, atrodo, didėja ir, atrodytų, tas gyvenimas visiems gerėja, bet kodėl vis dėlto mes nesijaučiame, kad mokytojai gauna pakankamus atlyginimus, kad medikai galų gale nustoja emigruoti?
– Pone Landsbergi, atsimenate 2008–2012 m. tuomečio premjero A. Kubiliaus patarėjas V. Valentinavičius įpusėjus kadencijai sakė, kad pats laikas prisiminti, jog turėtume būti socialiai jautrūs, orientuotis, galbūt diskutuoti dėl švediško gerovės modelio. Bet visa tai liko kalbomis ir rinkėjai nepatikėjo tais pažadais, 2012 m. nenubalsavo už Tėvynės sąjungą. Kodėl dabar turėtų patikėti šia pakraipa į gerovės valstybės pusę?
G. Landsbergis: Manau, kad pirmiausia buvo kelti kiti strateginiai tikslai, laikmetis reikalavo kitų sprendimų, ir jie buvo padaryti. Vis dėlto A. Kubiliaus vienas iš pagrindinių šūkių – energetinė nepriklausomybė, kuri siejasi turbūt labiausiai su mūsų valstybės saugumu. Tam buvo skirtas didžiulis vyriausybės dėmesys. Krizės suvaldymas lygiai taip pat, reikėjo skubių sprendimų, kurie turėjo būti tuo metu padaryti. Manau, kad tuos uždavinius, kuriuos tuomet vyriausybė sau kėlė, jie išsprendė. Dabar kitas laikmetis, mes turime kitas problemas, kitus iššūkius, galų gale turime nepajėgią valdžią tuos iššūkius spręsti ir mes kalbam apie alternatyvą.
– Atėjo laikas būti labiau žmonių partija negu socialdemokratai ir valstiečiai.
G. Landsbergis: Tebūnie tai jūsų formuluotė.