Kooperatyvo „EKO tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius sako, kad eksporte ieškoma ne tik geros kainos, bet ir patogiausio kelio. Prieš keletą metų jiems ir kolegoms iš Žemaitijos regiono „Žemaitijos pienas“ buvo atsivėrusi rinka į Vokietiją.
Vokiečius pakeitė lenkai
Pasak M. Petkevičiaus, ta niša užsivėrė, mat eksportuoti toli, o ir jų pirkėjai tiesiog pardavė savo verslą. Kooperatyvų vadovai nepasidavė ir ėmė ieškoti, kam ekologišką pieną parduoti patogiau ir arčiau.
Taip jie rado pirkėjus Lenkijoje ir sako, kad tikrai nesigaili atradę artimus kaimynus.
„Ekologiško pieno kaina Lenkijoje nekito. Aišku, būna visko, kartais pralošiame, kartais lenkai kažkiek praranda, mat sudaromos ilgalaikės sutartys. Dabar mes gauname tikrai normalią kainą. Šiuo metu Lenkijoje ekologišką pieną perka trys kompanijos, kurios konkuruoja tarpusavyje, tai padeda išlaikyti iš kainą. Nežadame pienininkams aukso kalnų, orientuoti esame į stabilumą, o ne trumpalaikį uždarbį. Be to, planuojame dar daugiau pieno išvežti iš Lietuvos į Lenkijos rinką, kalbamės su Alytaus regiono ūkininkais, mat ten nėra ekologiškus ūkius vienijančio kooperatyvo. Tik kol kas žmonės į tai reaguoja vangiai, tad laukia nemažas darbas“, – atvirauja M. Petkevičius.
Dar vieni Lenkijos rinkos senbuviai sako, kad ieškant geriausios kainos, kainodarą tenka sekti kas savaitę ir varžytis su kitais tiekėjais, kad iš uždirbti, ir išlikti patraukliais pardavėjais.
Pieno produktų tiekėjai neslepia, kad pirkėjų turi kone 60-yje šalių, tačiau produktų eksporto rinka mažėja. Lietuvių siūlomi pieno produktai patraukliausi Europos Sąjungos (ES) šalims, be to, jais domisi ir Šiaurės Afrika bei Amerika ar Kanada, tačiau pastarosios dvi šalys ne itin vilioja eksportuotojus, mat didžiuliai dolerio kurso svyravimai gali staiga labai sumažinti eksportuojamų prekių kainą.
„Eksportuojame produktus į kone 60 pasaulio šalių. Yra galimybė daugiau plėstis, tačiau ekonominės naudos iš to nėra. Daugiausia pieno produktai keliauja į Europos Sąjungos (ES), tai pagrindinė produktų išvežimo kryptis. Visgi didžiausias pelningumas yra iš eksporto į Azijos šalis. Neverta dairytis į Ameriką ar Kanadą, ten dėl valiutos svyravimų neapsimoka eksportuoti produkcijos. Taip pat eksportas neapsimoka į tolimas šalis, mat ir nugabenti sudėtinga, ir yra dideli muitai“, – sako pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.
O štai „žalio“ pieno tiekėjai neslepia, kad jų kainų pokyčiai nepalietė, nors norint parduoti pieną už geriausią kainą, tenka stebėti tarptautinės rinkos kitimus kiekvieną savaitę.
Pienas tirštinamas
„Pienas – ne žvyras, tad į Vokietiją nuvežt iš Lietuvos yra sudėtinga.Tai greitai gendantis produktas, būtina jį išlaikyti tinkamos temperatūros. Tad Lietuva apsiriboja artimiausiais kaimynais, – sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas.
Eksportuojant pienas sutirštinamas. Piene yra apie 4-4,5 procentų riebalų, tai grietinė, yra baltymų, iš kurių gaminamas sūris arba pieno miltai, taip pat yra vadinamas pieno cukrus laktozė, kurios niekas neakcentuoja. Taip pat piene yra ir kitų, sausųjų medžiagų. Tad transportuoti lengviau sutirštintą. O šiaip patogiausia transportuoti į Lenkiją ir Latviją, nes šios kaimyninės šalys yra arčiausiai“.
J. Kuzminskas sako, kad eksportą lemia kaina. Jeigu Lenkijoje kaina būtų mažesnė, aišku, pieno ten niekas ir nevežtų.
„Viena įmonė skaičiuoja 2-2,5 euro centų už litrą. Tiek lietuviškas pabrangsta lenkams. Brangesnio pieno jie nepirktų, tad įvertinę logistiką, jie lietuviams moka kiek mažiau, tačiau lietuviams jų mokama kaina yra patraukli. Tai didesnė kaina, nei mokama Lietuvoje. Be to, Lietuvoje yra oligopolinė sistema, kuri pakankamai didelė. Jei imti visas Baltijos šalis, tai Lietuva tame yra vyraujanti. Grėsmingai trys Lietuvos įmonės įėjo į Latvijos rinką, šios šalies ūkininkams mokėdami didesnę kainą, nei lietuviams, tada sukūrė dempingą ir per didžiuosius prekybos tinklus padarė nuolaidą jų produkcijai. Tada Latvijos pieną superkančios įmonės buvo priverstos mokėti didesnę kainą už pieną, o produkciją parduoti pigiau. Lietuviai, aišku, buvo pasiskaičiavę savo galimybes ir latvius „paguldė ant menčių“. Tad iš Latvijos ir Estijos Lietuva didesnę pieno dalį įsiveža“, – kodėl pienas išvežamas aiškino J. Kuzminskas.
Pašnovas taip pat dėstė, kad ekologinio pieno eksportui įtakos turi ir tai, kad čia kur kas mažesnis tokio pieno poreikis, nors būtent iš ekologiško pieno gaminamas maistas vaikams.
„Galbūt nepakankamai čia, Lietuvoje, už jį mokama. Paprasta matematika, jei Lietuvoje mokėtų daugiau už pieną, jo niekas neeksportuotų. Suprantama, kad nes neparduotume pieno lenkams, jei to daryti nepasimokėtų“, – dalijosi pastebėjimais J. Kuzminskas.
Nematomas darbas
Asociacijos „Kooperacijos kelias“ direktorius sako, kad nemažai vyksta ir „nematomo“ darbo, kol pienas nukeliauja pas pirkėją.
„Analizuojame kiekvienos savaitės pokyčius, trečiadieniais vyksta aukcionai ir fiksuojama kaina. Lenkija turi leidinį, kur penktadienį būna išspausdinta, kokia kaina tą savaitę nupirkta produkcija. Pagal tai kinta ir mūsų pardavimų kaina. Pavyzdžiui, grietinėlės ir sviesto kaina krito, o nekontraktuoto pieno pakilo, – sako J. Kuzminskas. – Aišku, kainai turi įtakos ir sausra Europoje, pasauliniai rodikliai rodo, kad kaina krenta. Kaip pavyzdys – už natūralų pieną mokama 33,5 cento, o jei kaina kyla, būna, kad mokama ir iki 35 centų. Riziką skaidom, dalis pieno parduodama su stabiliomis ilgalaikėmis sutartimis, dalis – stebint pokyčius. Tai tas pats, kaip važiuojant į turgų nereikia dėti visų kiaušinių į vieną krepšį, kad nelaimės atveju nesudužtų visi. Be to, tarp pirkėjų yra ir Lietuvos įmonė. Niekas negali pasakyti, kokia bus savaitės sandorių kaina – ji paaiškėja tik penktadieniais“.
Visgi, pieno rinkoje besisukiojantis vyras sako, kad pardavus pieną Lenkijos rinkai kai kurie iš jo pagaminami produktai sugrįžta į Lietuvą, į prekybos centrus. Nors lietuviai ir nesuperka didelių pieno kiekių iš savo kraštiečių, čia pagamintų produktų kokybe vyras sako labiau pasitikintis.
