Šiltą rudens vakarą, gurkšnodama arbatą ir dėliodama mintyse pareigas, kurias dar turiu atlikti, nė nepagalvojau apie tai, kad rytdiena apglėbs mane nepakartojamo grožio ir nuoširdaus dėkingumo skraiste – gausiu tokią dovaną, kuri visą gyvenimą leis saugoti svajonę, sugautą tuomet, kai širdis atvira naivaus paprastumo syvams, – vaikystę. O planai buvo visai kitokie…
Tuomet rengiausi važiuoti namo – į kaimą – ir visą žiemą praleisti tenai. Susiklosčiusios aplinkybės mane vertė pasielgti būtent taip. Bet širdis bylojo apie ką kitą… Tačiau likimas netikėčiausiu metu sudėliojo viską taip, kaip jam atrodė teisingiausia. Viskas pakrypo priešinga vaga, ir aš likau Kaune. Likau, kad jusčiau draugų jautrų rūpestį, paprastą atidumą, atvirą tikrumą… ir švelniai tą vakarą priglausčiau padovanotą minkštą žaislą – meškiuką.
Puraus sniego padengtu keliu ėjau su drauge namo. Kaip visuomet, prieš pakildamos laiptais į antrąjį aukštą, užsukome aplankyti pirmajame aukšte gyvenančių draugų. O ten manęs laukė netikėta staigmena – žvakių šviesios ir šiltos šypsenos, draugų artuma ir didelis, mielas, minkštas, rudom akim, raudonu kaspinu pakaklėje meškiukas. Tai, atrodytų, tik žaislas, tačiau, pamačius jį, mane apliejo džiugus jaudulys ir skaidrių prisiminimų banga.
Vaikiškumo ir naivumo sakais kvepiantis meškiukas, atkurnėjęs iš baltų nykštukų šalies, priminė, kad vaikystės pasaka amžina, nuskraidino mane tenai, į šalį, kurioje karaliavo paprastumas, laisvumas ir nepameluotas tiesumas. Išvydau mamos rūpestingas rankas, glostančias vis nerimstantį amsėti šuniuką, įbėgau į močiutės kiemą ir stabtelėjau atsikvėpti ties senu klevu, truputį pailsėjusi nurūkau pievu taku pasisemti iš seno šaltinio vandens…
Mano skrydis tęsėsi vos akimirką, bet jos užteko, kad širdis vėl išgyventų praeities džiaugsmą. Grįžusi iš kelionės stovėjau it įbesta ir negalėjau patikėti tokia laime. Laime, kurią man padovanojo šiltų rankų šviesa, viltingų akių švelnumas ir šypsenų nuoširdumas. Aš likau sujaudinta draugų atvirumo, to neišgalvoto supratimo ir to paprasto, paties brangiausio jausmo – tikėjimo. Nemaniau, kad gyvenimu dalinsiuos su tokiais brangiais žmonėmis, juolab, kad iš praeities atėjęs baimės jausmas gniaužė viltį turėti draugų. Tačiau begalinis troškimas nugalėjo.
Dabar, praėjus 15 metų nuo to šilto vakaro, rudnosiukas užima garbingą vietą mano kambaryje ant sofos ir vis primena apie draugus, padovanojusius stebuklą – vaikystę. Meškiukas, vardu Mopsis, yra tos vaikystės simbolis, vaikystės, kurios tąsą – meilės kupiną ir nepakartojamą – jaučiu ir iki šiol.
