Tokie atmosferos svyravimai neišvengiamai veikia Lietuvos požeminio vandens išteklius, kurie „maitina“ Lietuvos upes ir ežerus, užpildo geriamu vandeniu šulinius. Ar po praėjusios vasaros, tituluojamos „poilsiautojų rojumi“ dėl karštų sausų orų, vertėtų sunerimti dėl požeminių vandens išteklių rezervo? Ar pasekmės netruks apie save priminti?
Požeminiai ištekliai: gruntinis ir spūdinis vanduo
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės, požeminiu vandeniu vadinamas vanduo, esantis nuogulų, nuosėdų, uolienų porose ir plyšiuose. Pagal ryšį su atmosfera skiriami gruntinis ir spūdiniai vandeningieji sluoksniai.
Gruntinis vandeningasis sluoksnis – vandeniu įsotintas sluoksnis, slūgsantis ant pirmojo nuo žemės paviršiaus mažai laidaus sluoksnio ir turintis laisvą paviršių. Vandeningosios nuogulos iš viršaus nepadengtos mažai laidaus sluoksnio ir todėl jų vanduo neturi spūdžio. Štai kodėl iškasus šulinį tenka naudotis skriemuliu arba pompa vandeniui pakelti. Gruntinis vanduo pasipildo visame jo paplitimo plote. Gruntinio vandens srautas teka link reljefo pažemėjimų – į upių, ežerų, griovų, daubų pusę.
Gruntinis vanduo yra susijęs su paviršiniais vandenimis. Pavasarinio ar rudeninio potvynio metu upių vanduo filtruojasi į gruntinį vandenį. Kita vertus, gruntinis vanduo išsilieja į upių vagas, ežerų ir šlapynių duburius ir tam tikrais laikotarpiais yra vienintelis paviršinio vandens mitybos šaltinis. Gruntinio vandens lygis, cheminė sudėtis ir temperatūra yra kaitūs, stipriai veikiami išorinių veiksnių – klimato, paviršinio vandens telkinių, augmenijos ir žmogaus veiklos. Gruntinis vanduo vis dar plačiai naudojamas gėrimui, ypač kaimiškose vietovėse.
Spūdinio vandens ir žemės paviršiuje vykstančių procesų ryšys yra silpnesnis, priklauso nuo jo slūgsojimo gylio ir uždarumo. Sezoniniai spūdinio vandens lygio svyravimai siekia nuo kelių iki keliasdešimties centimetrų, tačiau netoli veikiančio eksploatacinio gręžinio lygio svyravimai priklausys nuo siurblio darbo ir bus gerokai didesni.
Lietuvoje spūdinis gėlas vanduo išgaunamas iš įvairiame gylyje slūgsančių, įvairaus geologinio amžiaus ir litologinės sudėties sluoksnių. Pasak J. Arustienės, beveik kiekvienoje mūsų šalies vietoje galima rinktis iš kelių vandeningųjų sluoksnių. Spūdiniai vandeningieji sluoksniai yra geriau apsaugoti nuo žmogaus ūkinės veiklos, jų vandens kokybė labiau veikiama gamtinių sąlygų ir dažniausiai yra gera.
Sezoniniai svyravimai veikia gruntinį vandenį
Kaip buvo minėta, gruntinio vandens lygis reaguoja į oro temperatūros, kritulių, garavimo pokyčius. Jo vandens lygis tam tikrais sezonais gali pakilti arba nukristi nuo kelių centimetrų iki 2–3 metrų. Beveik kiekvieną vasarą gruntinio vandens lygis pažemėja, šuliniai išdžiūsta. Toks nuosėkis trunka iki spalio–lapkričio mėnesių.
„Ne išimtis ir ši vasara – rugpjūčio mėnesio pabaigoje daugelyje Lietuvos vietovių gruntinis vanduo buvo gerokai nusekęs. Nuosėkis prasidėjo gegužės mėnesį ir vis dar tęsiasi. Lyginant su daugiamečiais stebėjimų duomenimis matome, kad vandens lygis slūgsojo nuo kelių centimetrų iki 1,5 metro giliau nei įprasta rugpjūčio mėnesį, tačiau kritinės ribos dar nepasiekė“, – sako J. Arustienė.
Pasak jos, labiausiai į sausrą reaguoja molingose nuogulose, 3–5 metrų gylyje besikaupiantis gruntinis vanduo. Sezoninių svyravimų metu gruntinio vandens lygis pakinta pavėluotai, lyginant su kritulių iškritimo laikotarpiu.
„Šis vėlavimas tuo didesnis, kuo gruntinio vandens sluoksnis slūgso giliau. Tokią situaciją stebime Švenčionių, Rykantų (Trakų raj.) ir Ukmergės gręžiniuose, kur gruntinis vanduo slūgso didesniame nei 7 metrų gylyje. Čia gruntinio vandens lygis yra artimas vidutiniam daugiamečiam lygiui“, – pažymi Lietuvos geologijos tarnybos atstovė.
Išbandymas karšta vasara
Be jokios abejonės, praėjusi vasara su kaupu pateisino savo pavadinimą. Kyla klausimas, ar vertėtų sunerimti dėl požeminio vandens išteklių po tokių vasaros karščių. J. Arustienė įsitikinusi, kad jaudintis tikrai nereikia. Įprastai rudens ir žiemos krituliai vėl papildo gruntinio vandens atsargas ir vandens lygis pakyla.
Aišku, išskirtinai sausi arba šlapi metai gali pakeisti nusistovėjusius kaitos dėsningumus, tačiau per ilgesnį laikotarpį požeminio vandens balansas išsilygina. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, dalis kritulių (5–50 proc.) įsifiltruoja į požemį ir papildo požeminio vandens išteklius. Be to, nereikėtų įsivaizduoti, kad gėlo vandens ištekliai yra tarsi nuolat pripildoma ir išpilama vandens stiklinė.
„Gėlo požeminio vandens ištekliai Lietuvoje susikaupė per daugelį metų, tad ir sunaudoti šį rezervą, kad ir kokia karšta vasara būtų neįmanoma. Nustatyta, kad mūsų šalyje galima išgauti net 3,72 mln. kubinių metrų vandens per parą. Tačiau realiai panaudojama tik apie 13 proc. šių atsinaujinančių išteklių“, – pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėja J. Arustienė.
Kai sausros ar liūčių per daug
Žinoma, ilgai besitęsianti sausra nusekina gruntinį vandeningą sluoksnį, dėl ko gali pradėti džiūti augmenija, senka ir požeminiu vandeniu maitinami paviršinio vandens telkiniai, žmonių šuliniai. Daugiau kaip metus užsitęsusi sausra galėtų paveikti ir atviresnių spūdinių sluoksnių išteklius, tuomet vandens galėtų pradėti trūkti ir seklesniuose gręžiniuose.
Ir atvirkščiai: labai „šlapiais“ metais (kaip pernai) gruntinio vandens lygis pakyla, žemesnės vietos užliejamos vandeniui, nes visas požemis būna juo užpildytas. Tuomet taip pat žūsta augmenija, užliejami rūsiai, kitos požeminės patalpos, į šulinius gali pritekėti užteršto paviršinio vandens. Lietuvoje net 70 proc. dirbamų žemių yra dirbtinai drenuotos, todėl reikėtų nuolatos rūpintis drenažo sistemų priežiūrą.
Bet kokiu atveju, nusekus šuliniams ar labai pablogėjus šulinių vandens kokybei dėl potvynio, savivaldybės turėtų pasirūpinti geriamojo vandens tiekimu savo gyventojams.
Nepaprastoji padėtis: kada ji skelbiama
Šios vasaros karščiai buvo tokie alinantys, kad keliolikoje Lietuvos savivaldybių teko paskelbti stichinę sausrą.
Pasak J. Arustienės, nepaprastoji padėtis dėl stichinės sausros arba užsitęsusio lietingo laikotarpio skelbiama, remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis ir tam tikrais patvirtintais indeksais. Lietuvoje sausra yra vertinama pagal Selianinovo hidroterminį koeficientą (toliau – HTK), t. y. kritulių kiekio ir oro temperatūros sumų santykį per 30 dienų laikotarpį, kai vidutinė paros oro temperatūra yra aukštesnė nei 10 laipsnių. Jeigu mažesnė nei 0,5 HTK vertė nenutrūkstamai išsilaiko 15–30 dienų, yra pasiekiamas pavojingo reiškinio rodiklis – sausringas laikotarpis aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpiu. Kai sausra tęsiasi ilgiau nei 30 dienų, konstatuojama stichinė sausra. Sausringu laikotarpiu didžiausią susirūpinimą kelia išaugęs gaisrų pavojus ir mažėjantys javų (kviečių) bei sodininkystės ir uogininkystės produkcijos derliai.
Nepaprastoji padėtis dėl stichinės sausros arba užsitęsusio lietingo laikotarpio gali būti įvedama visoje Lietuvos teritorijoje ar atskiruose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose. Sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį galės priimti Seimo sesijos metu Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą.
