Ir netiesa, kai kas bando sakyti, kad lietuviai netolerantiška tauta. Mes juk esame tokie tolerantiški neapykantos nusikaltimams, patyčioms, įvairių rūšių smurtui, seksualiniam priekabiavimui, užjaučiame patologinius nevykėlius, tinginius, melagius ir protinius tamsuolius.

Meilę artimui suvokiame per smurtą, todėl užvis labiausiai mėgstame spardyti gulintį. Visai nesvarbu, kokio dydžio nelaimė nutiko tam gulinčiam: gal jį apvogė, sumušė, išprievartavo, o gal padegė jo duris ar namus?

Tautiečiui svarbiausia po viso to siaubo dar kartą pribėgti prie aukos ir sutrypti, o jei bandys gintis ar prašys pasigailėti, dar ir apspjauti.

Merginą apvogė ir nužudė kelyje – visuomenė subėgusi komentaruose spardo jos lavoną, aiškina visiems, kad pati kalta – „nereikėjo mergai važiuoti tokiu brangiu automobiliu“.

Prieš tai kitą merginą sudegino gyvą automobilio bagažinėje – ta pati visuomenė supuolė prie aukos kaip maitvanagiai, klykaudami aplinkui, kad ir vėl – auka pati kalta, „kokio velnio reikėjo taip anksti ryte stovėti toje stotelėje“? O štai Vilniuje buvo mirtinai sumuštas vyras prie vieno baro, čia vėl atėjo šventieji teisėjai ir paskelbė verdiktą – nereikėjo po neaiškius barus valkiotis, apskritai sutemus reikia eiti namo ir sėdėt langus užsidarius, o ne po miestą naktimis valkiotis.

Žinoma, geriausia ne tik pačiam niekur neiti, nieko nedaryti, nesakyti, bet ir griežtai prižiūrėti kitus. Ypač tuos, kurie mąsto savo galva, yra veiklūs ir drąsūs, ir dar savo nuomonę garsiai reiškia. Šitie yra pavojingi, nes pradeda kalbėti apie saviraišką, laisvę, toleranciją, o nuo tokių neapsaugotų minčių jiems kyla noras ne tik kalbėti, bet ir gyventi kaip laisviems žmonėms. O laisvi žmonės yra didžiausias trukdis „būti kaip visiems“.

Geležinė tvarka, draudimai, ir nuolatinė baimė išsiskirti, būti kitokiu, – štai jums ir saugumo garantas. „Būk toks kaip visi ir tau nieko niekas nedarys“, – moko visuomenė. Tą pačią logiką patvirtina ir policijos pareigūnė, juk ji taip pat yra šios visuomenės dalis ir atspindys, kuri atvykusi dėl durų padeginėjimo siūlo „nusiimti tą (vaivorykštės) vėliavą, kol visas namas nesudegė“.

Geriausia ne tik pačiam niekur neiti, nieko nedaryti, nesakyti, bet ir griežtai prižiūrėti kitus. Ypač tuos, kurie mąsto savo galva, yra veiklūs ir drąsūs, ir dar savo nuomonę garsiai reiškia.
Sandra Vilimaitė

Pareigūnė, žinoma, nori gero – išgelbėti namą nuo padegėjų, bet vadovaujantis ta pačia logika kitą sykį ji gali patarti moterims nedėvėti seksualių drabužių norint išvengti priekabių ar prievartos, o geriausia – nevaikščioti vienai, kartu pasiimti vyrą, brolį ar tėvą. Norint išvengti vagysčių, nepirkite prabangių automobilių, laikrodžių, nekilnojamojo turto, papuošalų ar kitų brangių daiktų, juk jei nebus ką iš jūsų pavogti, – niekas ir nevogs.

Bet ar šis scenarijus jau nėra iki skausmo girdėtas?

Mano karta visa tai skaitė knygose, girdėjo iš tėvų ir senelių – apie baimę ne tik išsiskirti, bet apskritai apie protu nesuvokiamą net savo paties minčių baimę. Ir ta baimė sovietmečiu buvo pagrįsta, nes net už tai, kad esi ilgaplaukis hipis, galėjai patirti psichiatrinės procedūrų malonumus.

Tad, atrodytų, žmonės, troškę ir kovoję už laisvę ir galiausiai ją laimėję, turėtų labiausiai kratytis vienodumo, pilkos masės, uždarumo, vertinti individualumą ir savitą, originalų požiūrį, o užvis labiausiai – įvairovę.

Tačiau atrodo, kad mes pabėgome iš sovietų sąjungos, bet kartu išsinešėme kažkokį vidinės nelaisvės virusą, kurį vis dar perduodame iš kartos į kartą.

Juk dar devyniasdešimtaisiais žmonės kalbėdavo, kad kai išmirs sovietinių močiučių ir diedukų karta, Lietuva pasikeis, bet jie jau seniausiai išmirė, o tai policijos pareigūnei apie 30 metų, ji subrendo jau laisvoje Lietuvoje, bet virusas apkrėtė ir ją. Tai ar dabar lauksime, kol išmirs dabartiniai trisdešimtmečiai?

Atrodo, kad mes pabėgome iš sovietų sąjungos, bet kartu išsinešėme kažkokį vidinės nelaisvės virusą, kurį vis dar perduodame iš kartos į kartą.
Sandra Vilimaitė

Tas vidinės nelaisvės virusas užpuolė net mūsų laisvės balsą. Ir kalbu apie laisvės balsą tiesiogine ta žodžio prasme – legendinės dainos „Laisvė“ atlikėją Euriką Masytę.

„Jau geriau ufo su Lietuvos tautiniais drabužiais, nei juodaodė... Neprisikapstau iki gilios semantikos. Paaiškinkite, prašau, kas atsakingas už tokią idėją?!“ – feisbuke parašė mūsų laisvė apie mišrios rasės mergaitę, pasitikusią popiežių.

Gaila, kad E. Masytė iki šiol taip ir nesuprato LAISVĖS žodžio prasmės. Nors, kita vertus, šio žodžio prasmės vis dar nesupranta dauguma gyventojų.

Ir nors daugelis piktinasi, kai mus kas pavadina rytų europiečiais, o dar blogiau – rusais, bet tiesa ta, kad didžiausias skirtumas tarp Rytų ir Vakarų demokratijų būtent ir yra tolerancija ir pagarba įvairovei bei žmogaus teisėms.

O kaip žinia, pas mus žmogaus teisėmis rūpinasi dievobaimingas žmogus Petras Gražulis, kuris, kaip tikras katalikas, vadovaudamasis dvejopų standartų principu, savo vaiko motiną vertė pasidaryti abortą.