Prieš sugrįždamas į Prancūzija diplomatas DELFI pakvietė į savo kabinetą ir papasakojo apie tai, ką pavyko pasiekti per visus šiuos metus bei kokių patarimų turi lietuviams.

- Artėja dienai kai turėsite išvykti. Neramu?


- Ambasadorius turi suprasti, kad atvykus į naują šalį ją reikės ir palikti. Toks mano darbas ir žaidimo taisyklės. Ir pirmąją dieną supratau, kad čia tikrai bus dalykų, kurių pasiilgsiu po visų šių metų. Žinoma, kad pasiilgsiu daugybės partnerių. Su kai kuriais tapome net draugais, nes kūrėme kartu. Supratome, kad negalėsime to tęsti ar toliau susitikti.

Mano darbas yra labai įdomus, tačiau, kaip ir visur, čia, žinoma, yra dalykų, kurie man ne taip patinka. Esu tikras, kad ir jūsų darbe to yra. Kaip liaudyje sakoma, negali tuo pat metu turėti ir sviesto, ir pasūkų.

- Prisimenate pirmąjį vizitą?

- Kuo puikiausiai. Pirmąkart čia atvykau 2015-ųjų metų balandį. Matau daug pokyčių, kurie Lietuvą palietė per visą šį laikotarpį. Tai ir nauji pastatai, miesto modernizavimas, naujos vietos ir, žinoma, sėkmingi žmonės, kurie turi savo viziją.

Pirmąjį savo įspūdį labai gerai prisimenu. Pirmiausiai atvykau į šį kabinetą ir vos po dešimties minučių išėjau į kiemą. Pasukau į pirmą pasitaikiusią gatvę. Prisėdau kavinukėje ir užsisakiau kavos. Pirmasis įspūdis tikrai buvo geras. Pajaučiau, kad galiu čia gyventi ir jaučiu gerą energiją. Iš karto labai gerai jaučiausi. Lietuva tikrai tapo antraisiais mano namais. Gyvenu tarp dviejų šalių ir čia visada sugrįžtu kaip į antruosius savo namus.

- Galbūt jau žinote, kur vyksite dirbti toliau?

- Ne. Aš esu diplomatas ir priklausau Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai. Sprendimo, kur toliau vyksta dirbti diplomatai, priėmimas yra ilgas procesas. Daug kas priklauso ir nuo prezidento bei ministrų tarybos sprendimo.
Kol viskas dar nėra patvirtinta, apie tai nekalbama. Trumpai tariant, šiandien dar negaliu pasakyti, kur būsiu kitąmet.

- Koks didžiausias iššūkis jūsų laukė Lietuvoje?

- Mano didžiausias uždavinys ir iššūkis buvo kurti ryšius tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Reikėjo sukurti metodą, kuris padėtų tai padaryti. Žinoma, vien tik susitikinėjant su diplomatais ir valdininkais to nepadarysi. Man teko ryšius kurti susitinkant su menininkais, miestų merais, įstaigų darbuotojais, kariuomenės atstovais...

Kartais susitikdamas net netikėtai suvesdavau žmones (šypsosi). Mano darbas buvo daryti viską, kad santykis tarp Prancūzijos ir Lietuvos būtų lengvas, draugiškas ir laimingas. Kaip galiu vertinti po visų mano darbų, kūriau „Franko-Lietuvą“.

Galiu duoti keletą pavyzdžių, kurie iš pažiūros jums gali pasirodyti kaip visiškai nesusiję. Pavyzdžiui, apsaugos ir gynybos sektorius. Mes sudarėme sąlygas, kad iš Prancūzijos į Lietuvą atvyktų aviacijos komanda. Visi tie, kurie skraido ir saugo šalies oro erdvę. Šiemet prie šių pajėgų prisidėjo dar 300 sausumos karių. Jie atvyko su savo ekipuote ir tankais bei čia dirbo aštuonis mėnesius.

Visiškai kita sritis yra kultūra. Pavyzdžiui, su tokiais partneriais kaip Klaipėdos universitetas sukūrėme KlaipėDAnse. Tai reiškia šokį. Trumpai tariant, susikūrė šokėjų komanda, kurią sudarė pusė šokėjų iš Lietuvos ir pusė iš Prancūzijos.

Dar vienas projektas, kuris šiandien yra stipriai pasistūmėjęs į priekį, yra vykdytas kartu su Kauno miestu. Būtent šiame mieste yra kuriamas Emanuelio Levino centras. Jis gimė Lietuvoje, tačiau mirė Prancūzijoje. Tai labai gražus ryšys.

Sujungti abiejų šalių kultūras ir atskleisti ryšį stengėmės ir minint Lietuvos šimtmetį. Čia apjungėme laikotarpius, kuriuos atspindėjo simbolistų ir Rafaelio Chvoleso darbai, kuriuos jo šeima padovanojo Lietuvai, Antano Sutkaus fotografijos bei jaunoji „Erasmus“ karta.

Kalbant apie Antano Sutkaus fotografiją, jis buvo laisvas savo mintimis menininkas, tačiau negalėjo keliauti. Buvo nuklydęs trumpam į Bulgariją, bet laisvės neturėjo. Taigi, norėjome ir šį momentą pabrėžti. Dabar važinės jo paroda. Ji keliaus, nes mobilumas yra laisvė.

Visa tai yra prancūziškas šimtmečio supratimas. Kas gi ta šimtmečio paslaptis ir supratimas? Čia viskas yra labai paprasta. Kaip lietuviai išliko lietuviais per visus šiuos metus? Jie turi tapatybę, atsilaikė ir pavyko rasti stiprybės.

Kiekvienas lietuvis savyje neša tuos keturis dalykus. Jis savyje turi ir Čiurlionio, ir litvakų, ir Sutkaus, ir naujosios „Erasmus“ kartos. Ji daugialybė. Kaip ir kėdė, ant kurios sėdite, turi keturias kojas ir visos jai reikalingos.

- Ką norėtumėte perduoti ambasadoriui, kuris jus pakeis?

– Tam prancūzui ar prancūzei, kuris atvažiuos po manęs, pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad išeitų iš kabineto, būtų smalsus ir nebijotų rizikuoti. Mūsų akimis žiūrint, Lietuva Europai priklauso ištisus amžius. Kartu tai puikiai dar kartą atsako ir į pirmąjį jūsų klausimą, kodėl aš čia jaučiausi gerai. Jaučiausi kaip europietis ir man tai buvo artima aplinka. Niekada nevartoju ir termino „sovietų sąjunga“, nes Prancūzija niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Manau, kad bet kuris europietis čia gali pasijausti kaip savo namuose.

- Kokių pastebėjimų turite Lietuvos žmonėms?

- Noriu pasakyti, kad didžiuokitės ir jauskitė išdidūs. Tai, ką padarė viena karta, yra kažkas nesuvokiamo. Visame pasaulyje yra nedaug diplomatų, kurie būtų galėję pasakyti, matydami, kas vyko 90-aisiais, kad ta viena karta galės per 25-erius metus padaryti tai, kas jau yra įgyvendinta. Taigi, būkite išdidūs.

Šiuo atveju negaliu pasakyti, kad išeitumėte iš savo kabineto, bet noriu pasakyti - neužmikite ant laurų. Pasaulis keičiasi labai greitai ir kuriasi įvairūs aljansai, persiskirsto politinės galios. Tai, kas buvo nemobilu, tampa mobilu. Taigi, tai, kuo buvome aname pasaulyje tikri, šiandien tampame netikri ir reikia dėmesingai bei susitelkus žiūrėti į ateitį.

Tikrai nepasakysiu recepto, ką reikia daryti, bet manau, kad reikia laikytis dėmesingais, nors ir banalu ir kartojama įvairiausiuose lygmenyse. Jei paliestume labiau politinį lygmenį, norėčiau pasakyti, kad nereikia supainioti kompaso su galinio vaizdo veidrodeliu.

Šiandien Europoje diskutuojama, kur eiti toliau. Tikrai Europos viduje yra daug partnerių, kurie džiaugiasi aukso amžiumi, bet tokį matymą aš ir vadinu galinio vaizdo veidrodėliu. Reikia suvokti savo praeitį, iš to mokytis, bet ne norėti tai atkurti. Reikia būti ištikimiems savo istorijai, bet ne stengtis gyventi pasaulyje, kuris neegzistuoja.

Diskusija tuoj ir prasidės ir bus tokių, kurie sakys, kad gerai gyvenome anksčiau. Žinoma, tas veidrodėlis yra gerai, nes naudinga pažiūrėti, kas buvo. Tačiau jei žiūrėdami tik į tai automobilį vairuosime? Gali nutikti nelaimė.