Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.
Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.“ (Mk 9, 38–41)
Šio sekmadienio Evangelijos tekste sužinome, kad kažkas, nepriklausantis apaštalų būriui, išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Apaštalas Jonas mato ir draudžia: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38).
Pavydu, nes prieš tai patiems apaštalams nepavyko išvaryti demono iš berniuko (Mk 9, 14–29); dabar jie norėtų nepripažinti sėkmingu nepažįstamojo atliktą egzorcizmą tik todėl, kad jis nepriklauso jų bendruomenei.
Jėzus atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 39–40).
Prisiminkime, ką Viešpats pasakė matydamas pagonio šimtininko pasitikėjimą: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8, 10–11).
Panašų palankumą Jėzus parodė kanaanietei, pagirdamas jos tikėjimą ir išgydydamas jos sergančią dukterį (Mt 15, 21–28).
Jėzaus nurodytas kelias gali pakeisti istorijos eigą: kas daro gera, kas paduoda trokštančiam stiklinę vandens, tas yra už mus, nes, anot šv. Tomo Akviniečio († 1274) pasakymo, „kiekviena tiesa, nesvarbu kieno pasakyta, ateina iš Šventosios Dvasios“.
Galima eiti Kristaus keliu, nepriklausant dvylikai apaštalų. Galima būti Dievo žmonėmis, nebūnant Bažnyčios žmonėmis, nes Dievo Karalystė yra didesnė už Bažnyčią.
Kiek žmonių yra Kristaus, ir galbūt jie to net nežino (Mt 25, 37–40). Jei jie kovojo prieš demonus, neteisybę, vulgarumą, smurtą ir gebėjo duoti gyvenimą, ateitį, laisvę sutiktiems žmonėms, tada jie „nepraras savo užmokesčio“ (Mk 9, 41).