Kalbant apie ričių priežiūrą, svarbūs du esminiai dalykai: jas reikia saugoti nuo vandens ir smėlio. Keista, kad žūklės įrankį reikia saugoti nuo vandens, bet taip yra, nes jei į ritę patenka vandens, vyksta cheminė reakcija su tepalu – jis pabąla ir nebetepa. Tokiu atveju aptarnavimas tampa privalomas.
Smėlis ar koks kitas panašus abrazyvas taip pat yra didžiausias priešas. Kilus įtarimui, kad į ritę pateko vandens ar smėlio, reikėtų nedelsiant ją išplauti ir pertepti.
Trečias svarbus dalykas yra žvejybos intensyvumas. Jei žmogus daug žvejoja, po sezono reikėtų atlikti ritės pilną aptarnavimą: išplauti, išvalyti, suteptį ją. Žinoma, geriausia, kai šiuos darbus atlieka geras ir patyręs specialistas.
Kai žmonės ima daryti aptarnavimą patys, galiausiai vis tiek tenka maišiukuose nešti detales pas meistrą. Gerai, kai tame maišelyje yra visos detalės – tada dar galima ritę surinkti, bet dažniausiai atnešamuose maišeliuose nėra pačių smulkiausių, mikroskopinių detalių, tų, kurių be lupos nepavyksta įžiūrėti. Tokiais atvejais tos detalės kainuoja išties nepigiai.
Nepageidaujama pasekmė pačiam nemokšiškai surinkus ritę – atsiradęs pašalinis garsas ar sunkus sukimasis. Juk reikia paskaičiuoti dantukus, perdavimą. Sudėjus ją bet kaip, nieko gero tikėtis negalima. Jei pats toks profanas sutepė ir surinko, joks meistras nebepadės. Ardant reikia sužymėti, kad dantukai papultų į tuos pačius griovelius, kur ir buvo, nes detalės yra pasidėvėję ir prisitrynę. Iš esmės tokia ritė jau būna sugadinta.
Senesnėse ritėse prie valo vediklio dažnai būdavo skylutė, pro kurią reikėdavo įlašinti lašiuką tepalo, kad būtų suteptas atviro tipo guolis. Naujesnėse šios skylutės nėra, ten stovi uždaro tipo guoliukas ir nieko ten lašinti nereikia. Galima nuėmus būgnelį ir nuvalius seną tepalą užlašinti mikro lašelį ant ašies, tačiau užlašinus per daug ar per dažnai, tepalas nubėga į ritę, papuola į guolius, atbulinės eigos stabdžius ir visur kitur, kur jo neturėtų būti. Tokiais atvejais žmonės tik sugadina ritę.
Vienai ritei sutepti naudojama nuo septynių iki devynių rūšių tepalų. Kai žmonės bando visus juos pakeisti vienu arba dviem, rezultatas būna akivaizdus – tokių ričių man atneša labai daug. Jau neremontuojamų. Guminėms detalėms skirtas vienas tepalas, dantračiams kitas, skirtingų rūšių guoliams – dar kokios trys rūšys tepalo, stabdžiams vėl kita rūšis ir atbulinės eigos stabdžiui dar kitas tepalas.
Prieš nešant ritę aptarnauti, derėtų pasidomėti, kur ji nešama, nes dažniausiai rites sugadina meistrai. Būna taip, kad žmogus išardo ritę, sutepa ir tampa „supermeistru“. Žmonės rašo, kad nusipirko ritę, pašalino gamyklinius liuftus, sudėjo guolius, išplovė ir sutepė. Tokia ritė ilgai netarnaus. Čia būtų tas pats, kas nusipirkti iš salono naują mašiną ir pašalinti iš greičių dėžės ar galinio tilto visus gamyklinius liuftus. Duok Dieve su tokia mašina nuvažiuoti šimtą kilometrų.
Jei gamintojas padarė ritėje liuftus, jis padarė juos ne šiaip sau, o tam, kad ten viskas prisitrintų ir gerai dirbtų. Tuos liuftus galima šalinti po sezono. Tokiems „supermeistrams“ derėtų pasiskaityti literatūros, pasidomėti – tai nėra slapta informacija, šiais laikais viską galima sužinoti. Tad jei meistras šalina gamyklinius liuftus ir tepa rites dviem tepalais, tokiam žmogui geriau savo ritės neduoti.
Dažnai tokie meistrai prisiperka neaiškių gamintojų ar pačių pigiausių tepalų. Tokiais tepalais galima tik sugadinti ritę, nes jie arba netepa, arba tiesiog netinka tam mazgui. (bus daugiau)
