Tai – sumanios konstrukcijos gaminys: vadinamos Tonkino rūšies bambukas apdeginamas, tada skeliamas ir tam tikru kampu nuobliuotos šešios bambuko lystelės klijuojamos. Šią konstrukciją daugiausia garsino muselinės meškerės, bet ne ką mažiau buvo gaminamos ir plūdinės, pirmosios karpinės. Tokia meškerių konstrukcija leido atlaikyti maksimalias apkrovas ir be baimės kovoti su lašišomis, šlakiais, ūsoriais, karpiais, bet kartu buvo ir reikiamo lankstumo bei šmaikštumo, norint užmesti delikačius masalus.
Truputis istorijos
Pirmieji šį meškerykočių gamybos būdą pradėjo naudoti JAV meistrai dar 1870 m. Vėliau jį perėmė džentelmeniškieji anglai (nors pirmieji klijuoto meškerės blanko pradininkai vis dėlto buvo britai, tik jie tai darė iš dviejų skeltų bambuko lystelių). Išskirti konkrečias gamintojų kompanijas (tarp jų buvo ir „Hardy“) ar asmenis būtų sunku.
Tokios konstrukcijos meškeres gamino ir iki šiol gamina daugybė pavienių meistrų ir mažų manufaktūrėlių visame pasaulyje (na, labiausiai garsūs, žinoma, Anglijos ir JAV meistrai), bet ne konkretus kūrėjo vardas yra svarbiausia. Žavesį kelia sugalvota konstrukcija, įdėtas meistro triūsas, estetinis vaizdas. Gaminio visuma sukuria harmoniją tarp iš gamtos paimtų medžiagų ir žmogaus kūrybiškumo, o skelto ir klijuoto bambuko meškerykočiai tapo šio amato simboliu ateinančių kartų „rod-builderiams“.
Dabartis
Šiais laikais iš klijuoto bambuko turbūt daugiausia gaminamos muselinės meškerės ir turbūt aišku, kodėl. Muselinė visada buvo arčiausiai gamtos esanti žūklės disciplina. Natūralumas ir muselinė žūklė – du neatskiriami dalykai. O kas gali būti dar artimiau gamtai, nei bambuko pluoštas? Maža to, jis yra ne tik organinės kilmės, bet ir savyje slepia neišpasakytai didelius tvirtumo ir amortizacijos resursus – būtinas savybes meškerykočių gamybai.
Taip, meškerykočiai pagaminti iš klijuoto Tonkino bambuko niekada nebus tokie „greiti“, kaip gaminti iš anglies pluošto, tačiau ar visada reikalingas „greitis“? Žvejojant subtiliai, su mažomis muselėmis, kai norima delikačiai pateikti masalą, parabolinis koto „charakteris“ tikrai nemaišo.
Reikėtų priprasti ir mėtyti su „Tonkino“ meškerykočiu: judesiai turėtų būti plastiški, nestaigūs, gal net kiek flegmatiški. Tokiam žvejybos stiliui puikiai tiks senosios kartos, į abu galus plonėjantis DT tipo valas.
Liko paskutinis niuansas – tokių meškerių kaina. Šiais laikais klijuoto bambuko meškeres dažniausiai gamina pavieniai meistrai arba savo pasiūloje jas turi keli elitiniai muselinių įrankių prekiniai ženklai. Meškerės tampa vienetinės, todėl „Tonkino“ kainos tikrai kandžiojasi.
Pigesnė alternatyva – įsigyti nelabai garsaus firminio vardo, padėvėtą tokio tipo meškerę. Jums beliks tik savo jėgomis ar gero meškerių meistro padedant kotuką restauruoti ir pirmyn prie upelio.
