Tik sutemus, didelių ežerų seklioje priekrančių zonoje plaukioja net kelių kilogramų lydekos. Šios žuvys atplaukia į tokias seklumas, kad šviečiant mėnuliui galima įžvelgti bangas, sūkurius, sukeltus maisto beieškančių plėšrūnių. Nusileidus saulei, seklumoje besiganančias lydekas žvejoju labai lengvomis, tačiau vidutinio dydžio (3, 4 numerio) besisukančiomis blizgutėmis. Jų lapelis turi būti platus ir puikiai vibruoti net lėtai traukiamas. Tokių blizgučių lapeliai paprastai būna apklijuoti šviesia šviesą atspindinčia folija.
Neatsisakau ir nikeliuotų blizgučių, karių paviršius blizga lyg veidrodis, arba padažytų baltais fluorescuojančiais dažais. Blizgutę traukiu vidutiniu tempu, nes naktį intensyviai besimaitinančios lydekos geriau reaguoja į energingiau virpantį masalą. Naktį šios plėšrūnės aktyvios palyginti trumpai – ne ilgiau nei dvi valandas po saulės laidos. Prieš aušrą lydekos aktyvios būna dar trumpiau – apie pusę valandos. Paprastai šių žuvų aktyvumas baigiasi tada, kai yra dar ne šviesu, bet jau ir ne tamsu.
Ešeriai pradeda maitintis kur kas anksčiau už lydekas ir kimba iki tol, kol pasidaro visiškai šviesu. Jei žvejoju tvenkinyje, tai vasarą ešerių žūklę pradedu vieną – dvi valandas prieš auštant ir ieškau jų visai ne sekliose vietose, o dviejų – trijų metrų gylyje ar netoli buvusios upės vagos. Tamsiu metu visada kimba didesni ešeriai. Kai šviesu, šios žuvys kimba dažniau, bet mažesnės.
Ypač puiku naktį spiningauti didelėje upėje. Ko nepavyksta pagauti dieną, tas upėje dažnai užkimba naktį. Paimkime kad ir šapalus. Dieną šios žuvys slepiasi tarp akmenų, laikosi dambų priekyje susidariusiose nedidelėse rėvose ir ne visada mielai griebia joms pakištą nedidelę besisukančią blizgutę ar vobleriuką. Užtat naktį dažnai išlenda iš savo slėptuvių, pasirodo vandens paviršiuje, kartais atplaukia į visai seklias vietas tarp dambų, bet niekada neapleidžia srovės.
Palyginti su dienine šapalų žūklę, naktį meškeriotojas turi šiokių tokių privalumų, nes yra visiškai nematomas. Tačiau, kita vertus, sunkiau tyliai vaikščioti, o naktį žuvims dar labiau nepatinka įvairiausi pašaliniai garsai. Tamsiuoju paros metu bene geriausia žvejoti paviršiniais šviesių spalvų masalais, pavyzdžiui, 2 – 4 cm sidabro ar baltos spalvos vobleriukais, 0 ar 1 numerio sukriukėmis.
Naktį kartais galima atsisakyti ir klasikinių šapalams skirtų miniatiūrinių masalų, nes besimaitinančios žuvys lengviau pajunta ir pamato didesnį masalą. Antra vertus, paviršiniuose vandens sluoksniuose pasirodo ir kitos žuvys – salačiai, sterkai ir net šamai. Šių rūšių žuvys paprastai puola didesnius masalus, todėl galima užsikabinti ir 5 – 8 cm voblerį. Vis dėlto, norint, kad dažniau kibtų, reikėtų žvejoti mažesniais masalais.
Sunkiausia naktį pasirinkti įrankius. Jei žvejojame mažais masalais, tai ir spiningas turi būti lengvos klasės, ir valas – pakankamai plonas (bent jau ne storesnis nei 0,18 mm skersmens). Bet, iš kitos pusės, jei žvejojant tokiais įrankiais užkibs normalus sterkas ar šamas, tai su laimikiu teks atsisveikinti. Nes pripažinkime, kad tamsiu metu varginti žuvį yra kur kas sunkiau. Prastas matomumas labai varžo spiningautojo judesius ir pakrantėmis daug nepalakstysi.
Galima būtų pasirinkti galingesnius įrankius, storesnį valą, tačiau mažais vobleriais jau nepažvejosi, o šamui vis vien nepavyks pasipriešinti. Todėl įrankius reikia rinktis gana apgalvotai, nors tai labai individualus dalykas. Pavyzdžiui, gaudydamas šapalus, imu iš tiesų labai lengvą (iki 10 g užmetimo svorio) spiningą ir rišuosi 0,16 mm valą. Bet kai einu šamų, tai mano įrankiai beveik prilygsta jūrinei įrankių klasei.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Niekada naktį nebraidykite, ypač upėje. Nors ir gerai žinote visus priėjimus, tačiau taip elgiantis iki nelaimės – vienas žingsnis. Pagalbos vargu ar sulauksite, o žvejyba amžinos medžioklės plotuose man neatrodo tokia įdomi kaip mylimoje upėje.
