Pradėkime nuo to, jog keičiasi pati visuomenės psichologija. Statyti automobilį neįgaliųjų vietose jau nebėra prestižas, greičiau gėda.
Nerūšiuoti šiukšlių taip pat nebepriimtina. Paskambinti policijai pamačius girtą vairuotoją nebe niekšiškas skundimas, bet pagarbos vertas žingsnis. Lygiai taip pat valdininkai ir tarnautojai jau pradeda iki išprotėjimo tiksliai vykdyti net absurdiškas instrukcijas. Tai naujajam sluoksniui labai svarbu.
Tačiau kita šių pokyčių pusė ta, kad civilizuotoje valstybėje vis daugiau reglamentų, taisyklių ir baudų.
Iš kitos pusės, geometrine progresija didėja ir galimybių – pašalpų, progų dalyvauti įvairiuose konkursuose ir už niekam nereikalingus tyrimus ar formalius pasiekimus gauti finansinę naudą. Taip pat, jei pasiseka patekti į tinkamas organizacijas, paprastai kūrybines, irgi galima gauti šiokios tokios naudos.
Tačiau įdomioji dalis ta, kad toli gražu ne kiekvienas nykstančio Mykolo Riomerio universiteto parengtas teisininkas gali išvardinti visas savo, kaip asmens teises ir privilegijas. Nes, kaip ir kiekvienose džiunglėse, biurokratijos brūzgynuose gerai jaučiasi tie, kurie juos pažįsta.
Šiam pažinimui nereikia baigti specialių kursų ir Darbo biržos finansuojamuose kursuose įgyti kvalifikaciją patvirtinantį diplomą.
Čia tikroji gyvenimo mokykla. Iki Brexit Didžiojoje Britanijoje puikiai jautėsi ne tik daug ir sunkiai dirbantys, bet ir tie, kurie sugebėjo perprasti sistemą. Būtent išradingo lietuvio protas suvokė ir sudėliojo į racionalumo lentynėles, kad gauti pašalpą Londone ir dienas leisti kur nors Skaudvilėje yra kur kas geresnis variantas nei gyventi Londone, kasdien stumdytis brangiame metro, ir dirbti už minimalų atlyginimą.
Tiesa, tam reikia keletą kartų per metus nuskristi į Didžiąją Britaniją ir aplankyti keletą institucijų bei ten pateikti reikalingas pažymas, kad pašalpų srautas nenutruktų. Tačiau tai jau galima vertinti kaip pramogą.
Pas mus taip sėkmingai auga, ar tiksliau atgimsta, nauja karta, kuriuos būtų galima vadinti supermamomis ir supertėčiais. Vardan paprastumo juos vadinkime tiesiog superpiliečiais.
Tai žmonės, kurie netingi skaityti smulkiomis raidėmis surašytus „vartotojų taisyklių“ punktus, jei kas netiko kreiptis „kur reikia“ ir taip gauti didžiausią įmanomą naudą.
Žinote, kas nutinka paprastam piliečiui, kai kelių policija jam atsiunčia baudą, nes buvo pažeistas kuris nors draudžiamasis ženklas? Paprastas pilietis nuolankiai nuleidžia galvą ir atveria piniginę arba kuriam laikui tampa pėsčiuoju.
Kas nutinka, kai tokį pranešimą gauna superpilietis? Jis pirmiausia kreipiasi ten, kur reikia, kad būtų atsakyta, ar draudžiamasis ženklas pastatytas teisėtai ir jo stovėjimas atitinka visus galiojančius teisės aktus.
Jei kovoti netingima, gana dažnai paaiškėja, kad rasti kokį nors formalų pareigūnų pažeidimą, kad ir neteisingai pasirašytą protokolą, įmanoma. Tuo pačiu ir išvengti bausmės.
Čia esminis eilinio ir superpiliečio psichologijos skirtumas. Kas nutinka eiliniam piliečiui, jei kas nors nepatiko kelionėje? Jis nusispjauna ir savo feisbuke rašo, kad buvo nuostabu. Juk reikia kuo nors pasididžiuoti prieš gimines kaime ir mikrorajono kaimynus. Superpilietis rašo tiesiai kelionės organizatoriui ir pagrasina, kad apie tai parašys savo feisbuke, o tarp jo draugų yra žurnalistų ir influencerių.
Kelionės stebuklingai atpinga. Jei oro uoste apibraižomas lagaminas, vienas eina pirkti kito, kitas gauna kompensaciją ir įsigyja tris.
Tačiau čia ekstremalūs atvejai. Ar žinote, kiek valstybė jums gali skirti įvairių lengvatų ir kompensacijų?
Turbūt ne visi bus apie tai girdėję. Tačiau superpiliečiai visomis jomis puikiai naudojasi. Jų dokumentai, kai reikia kur nors kreiptis, visada sutvarkyti idealiai, prisegtos visos reikalingos pažymos. Spėkite, kieno vaikai visada patenka į vaikų darželius ir prestižines mokyklas bei būrelius? Kas gauna pirmumo teisę visose įmanomose eilėse? Tiesą sakant, nereikia šių žmonių niekuo kaltinti.
Išsiaiškinti, kur ir kaip gauti pirmenybę ar lengvatą taip pat darbas. Be to, tas pažymas surinkti nėra taip lengva. Mūsų biurokratinis aparatas tvirtas kaip uola. Tačiau jį galima įveikti. Kadaise, iki nepriklausomybės, tokie piliečiai, kurie sugebėdavo iš sistemos išspausti viską, ką tik galima ir gyventi sočiai bei laimingai, save vadindavo „sovietski buržua“. Dabar, kai valstybė turtingėja ir gali sau leisti remti daugiau žmonių, tokių piliečių vėl daugėja.
Sakysite – iš pašalpų negalima pragyventi.
Vėlgi, viskas sąlygina. Šis sluoksnis prisitaiko ypatingai greitai. Pavyzdžiui, individualios veiklos turėtojai, po to, kaip buvo pradėti mokėti biuleteniai, greitai ir tiksliai išdėliojo, kiek ir kada apsimoka dirbti ir rašyti sąskaitas, kada sirgti.
Dažnai liga tik priedanga susigrąžinti dalį mokesčių. Be to, ši veikla jau tapo priežastimi prašyti atlyginimo padidinimo. Nors socialinės garantijos mažesnės, tačiau mokesčiai kur kas mažesni ir pajamos didesnės. Kiek dar liko tikinčių šviesia ateitimi Sodroje?
Kita paslėpto ramesnio gyvenimo versija – įvairiausios visuomeninės organizacijos ir veiklos, kurioms galima gauti finansavimą. Dažnai taip gyventi ir dirbti keletą mėnesių vykdant brangiai apmokamus projektus kur kas jaukiau ir pelningiau nei 12 mėnesių iš eilės, su trumpomis pertraukomis atostogoms, vaikščioti į darbą.
Turbūt jūsų nestebina ir tai, kad kai kurių kūrybinių organizacijų nariai, Palangoje viešbutyje, kuris yra už kelių šimtų metrų nuo jūros, gali gyventi už keliolika eurų per parą, o senatvėje gauti valstybines pensijas, nes tiesiog yra nusipelnę? Smulkmena, bet maloni.
Tai nėra nei blogai nei gerai. Tiesiog mes pradedame ar greitai pradėsime auginti žmonių, galinčių ir mokančių sunkti valstybę, sluoksnį. Kuo valstybė turtingesnė, tuo tokiam sluoksniui atsirasti lengviau.