„Tai viena iš didžiausių klaidų informaciniame kare“, – teigė BBC diplomatinis redaktorius.
Kiti sakė, kad šis interviu per Rusijos valstybinę televiziją buvo vertas Monty Python (anglų komikų grupė) šou. Britanijos vyriausybė pareiškė, kad tai buvo „visuomenės protinių sugebėjimų įžeidimas“, įvairias reakcijas aprašo straipsnio autorius.
Bet gali būti, kad akis vartydami užsieniečiai praleidžia svarbiausią dalyką – Rusijai interviu įtikinamumas nebuvo jo sėkmės rodiklis, mano A. Higginsas.
„Tai – antausis Vakarams“, – mano Londono ekonomikos mokyklos mokslinis darbuotojas Peteris Pomerancevas, kris anksčiau dirbo televizijos prodiuseriu Maskvoje. Anot jo, Rusija „seniai liovėsi bandžiusi įtikinėti, kad ji sako tiesą“.
Kremlius atkakliai siekia įtikinti visus Rusijoje ir už jos ribų, neva Vladimiras Putinas toks galingas, jog gali įtvirtinti savo tiesą, kad ir kaip sunku būtų ja patikėti. Maskvos požiūriu, interviu RT buvo iššaukiamo nepaklusnumo šedevras, rašo A. Higginsas.
„Jame buvo kartojami populiariausi propagandos teiginiai, valdžioje esant V. Putinui. Vos per 25 min. interviu nuskambėjo pamėgti Kremliaus propagandos aparato motyvai – Vakarai visada kaltina Rusija nusikaltimais, kurių ji nepadarė. Jos tauta ištroškusi Europos su jos bažnyčiomis ir tradicine kultūra, bet užsienyje kylančios klūtys, šiuo atveju – angliškas oras, trukdo jos entuziastingiems siekiams“, – pabrėžia straipsnio autorius.
Epizodinį vaidmenį gavo net patikrinta Kremliaus priemonė – homofobija. Skambėjo grubokų užuominų, kad Britanijos kaltinami Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas gali būti homoseksualai, vadinasi, jie negali būti rusų karinės žvalgybos karininkai.
Politikos komentatorius Konstantinas von Eggertas mano, kad dviejų vyrų pasirodymas RT televizijoje iš tiesų neturėjo nė vieno įtikinti Rusijos nekaltumu. Užsienio kritikams ir vidaus priešams norėta parodyti, kad „niekas nepasikeis, kad ir ką sakytumėte ar darytumėte“.
Jo teigimu, Kremlius sako Vakarams: „Taip, ten buvome mes, taip, mes prašovėme, taip padarysime tai vėl, jei panorėsime“.
A. Petrovo ir R. Boširovo versija savo juokingumu taip sukrėtė daugelį britų, kad „The Guardian“ žurnalistas parašė: „Dabar komedija – kita diplomatijos priemonė“.
„Be abejo, jų istorija nedaugelį Britanijoje ar kur kitur palenkė į savo pusę ir nepadėjo pagerinti Rusijos įvaizdžio. Po interviu galvas kraipė ir daugelis rusų, net dalis tų, kurie palankiai vertina Kremlių“, – rašoma straipsnyje.
Jakubo Kalenskio, kovojančio su dezinformacija Briuselyje, teigimu, dviejų vyrų versija taip sunku patikėti, kad „žinia visgi tėra tokia – mums vis vien: įtikinamai ar neįtikinamai skamba tai, ką mes sakome“.
„Tačiau du vyrai sugebėjo pastatyti aukštą, nors ir nelabai įtikinamą neigimo sieną. Be to, buvusio rusų televizijos prodiuserio P. Pomerancevo teigimu, jie „sėkmingai pavertė tragediją Solsberyje farsu“, – rašo A. Higginsas.
Ir vis tik nekaltiems taikių linksmybių mėgėjams A. Petrovui ir R. Boširovui buvo suduotas smūgis, kai „Novaja gazeta“ pranešė, kad telefono numeris oficialiuose A. Petrovo duomenyse priklauso Rusijos Gynybos ministerijai.
„Bellingcat“ tyrimas parodė kad oficialioje duomenų bazėje nei apie R. Petrovą, nei apie A. Boširovą nėra žinių iki 2009 m., kai jiems išdavė pasus su šiomis pavardėmis. R. Petrovo byla pažymėta įrašu „visiškai slaptai“.
„Pirminė RT interviu žinia, kaip ir visų Rusijos atsakymų į kaltinimus iš užsienio, yra tokia – nekalti rusai vėl tapo melo ir Vakarų prietarų aukomis. Praktiškai visą laiką jausdama nuoskaudas dėl Vakarų kaltinimų, Rusija atsako į kritiką, smerkdama kritikuojantįjį“, – pabrėžia A. Higginsas.
„Mes tik norime būti palikti ramybėje“, – sakė R. Boširovas ir pareikalavo, kad Britanija atsiprašytų už visus jam ir A. Petrovui padarytus nemalonumus.