Trylika metų sergu epilepsija, dešimt iš jų gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir visai neseniai grįžau gyventi į Lietuvą. Teko rasti naują neurologą, atlikti tyrimus, kad galėčiau ir toliau gyventi su savo liga Lietuvoje.
Visų sričių gydytojai, pas kuriuos užsirašiau iki šiol, nuostabūs, tad noriu pabrėžti, kad kalbu apie vienintelę moterį, tarsi furiją, išliejusią savo tulžį ant mano galvos, o man paklausus apie savo ligą, atsakiusią paprastai: „Viso gero“. Poliklinikoje dirbanti medikė akimirksniu grąžino į sovietmetį, kada gydytojai, kalbėdami pakeltu tonu, iš aukšto ir ne medikui nesuprantamais terminais, demonstravo savo viršenybę bei aukštą statusą. Ligonis, tuo metu, turėdavo jaustis lyg auka ir būti didžiai dėkingas, kad šis, aukštuosius mokslus baigęs genijus, teikėsi jį apžiūrėti ir net išrašyti vaistų. Būtent taip šiandien pasijutau ir aš. Išsigandau.
Atėjus aptarti mano tyrimų rezultatų gydytoja papasakojo, jog visi jie geri, tad atėjo laikas aptarti EEG (epilepsijai tirti ir stebėti skirtas tyrimas, kurio metu fiksuojamos elektros bangos smegenyse bei nustatomi ligos židiniai, eiga ir progresas ar regresas). Paburbėjusi sau po nosimi terminus medikė pasakė, jog apie gydymo nutraukimą nėra nė kalbos. Sergant epilepsija gydymas nutraukiamas itin retais atvejais, tad nei šis faktas, nei specifiniai terminai, kuriuos per tiek metų jau moku, nenustebino.
Tuomet paprašiau man paskirti vaistų nuo migrenos, kuri pasireiškia dažnam, sergančiam epilepsija (šeimos gydytoja jų paskirti negalėjo ir patarė kreiptis į neurologą recepto), kartu su svorio didėjimu, nemiga, gausiu prakaitavimu, kartais ištinkančiais traukuliais ir kitais smagiais dalykais, kuriuos per kelioliką metų puikiai žinau. Trumpai tariant, migrenos gydymas eina koja kojon su epilepsijos gydymu.
Va tada ir atsibudo harpija... Gydytoja ėmė rėkti, jog ji neskirs man vaistų nuo migrenos, esą šie negalimi vartoti su epilepsijos vaistais (nežinau, kaip staiga tapo nebevartotini, jei visi kiti neurologai ir epileptologai man juos skyrė pastaruosius 13 metų). Negana to, įsiūčio pagauta moteris baltu chalatu ėmė priekaištauti man, kaip aš to nežinau, kodėl kreipiuosi į ją recepto ir kas ji tokia – gal receptų rašinėtoja? Visiškai nesitikėjau tokios reakcijos, tad išlemenau tik kažką panašaus į: „man taip sakė šeimos gydytoja“ ir nutilusi laukiau, kol nurims audra.
Išsirėkusi į valias neurologė (kuriai, manau, pačiai praverstų pagalvoti apie šiokias tokias konsultacijas) nulenkė galvą ir ėmė pildyti dokumentus. Aš likau sėdėti, mat mano EEG rezultatai taip ir liko neaptarti iki galo. „Viskas!“, – tarstelėjo ir toliau pildė popierius. Dar kartą paklausiau, gal ji galėtų paaiškinti dabartinę mano ligos stadiją, koks tolimesnis gydymas, ar reikia pokyčių, ką rodo mano smegenyse esantis ligos židinys, ar jį apskritai dar rodo, galbūt liga traukiasi?
„Jūs ką, juokaujat? Epilepsijos židinys tai jums ne koks apvalus burbulas ar guzas, kuris matosi, tai elektros iškrova ir nėra ką apie ją čia daugiau šnekėti! Tyrimas rodo reakciją, liga kontroliuojama!“, –ėmė vėl rėkti ir palinko prie manęs taip arti, kad net susigūžiau. „Viso gero“, – pabaigė savo tiradą ir aiškiai nurodė man, kur turėčiau eiti. No shit, Sherlock, epilepsijos židinys tai ne guzas.
Pusę suaugusio savo gyvenimo praleidusi su šia liga labai gerai žinau, kas yra epilepsijos židinys, kaip jis pasireiškia ir ką mato gydytojai EEG išklotinėse. Negana to, gyvendama Londone ir turėdama savo epileptologą (ne privatų, eilinėje viešoje ligoninėje dirbantį gydytoją) puikiai žinau, kaip gydytojas turi bendrauti su tokiais ligoniais. Kokius klausimus užduoti, ko pasiteirauti, kaip paaiškinti dabartinę ligos padėtį ir tyrimų rezultatus. Žinau, todėl visiškai nesitikėjau šitokio išpuolio. Nesu iš žmonių, kuriuos lengva išmušti iš vėžių vos pakėlus balsą, tačiau eidama aptarti rezultatų pas gydytoją nebuvau pasiruošusi gintis, tad tik sėdėjau ir mirksėjau.
Gydytojai Londone ne tik klausia, kaip pacientas miega, ar jo neaplanko blogos mintys (nes liga neurologinė, kai kuriems pasitaiko ir psichologinių sutrikimų), kaip maitinasi, ar planuoja susilaukti vaikų (epilepsija sergančiųjų nėštumas ten prižiūrimas ne tik ginekologo, bet ir neurologo), kokie jo santykiai su antrąja puse, ar tokią turi, kaip sekasi darbe, bet visada visada apsilankymą baigia klausimu: „Ar šiandien dar galiu jums kuo nors padėti?“.
Taip, visi šie klausimai užduodami per KIEKVIENĄ apsilankymą, nesvarbu, kaip dažnai jie būtų skiriami. Ir taip, epileptologas vienam pacientui turi tik 10 minučių, per kurias kuo puikiausiai suspėja pabendrauti ir sužinoti viską, ko jam reikia bei aptarti rezultatus. Turbūt dėl to, kad savo energijos neskiria betiksliam rėkimui ir kaltinimui žmogaus, kuriam ir taip teko nemaloni dalia sirgti nepagydoma liga bei kasdien vartoti vaistus ir kitaip saugotis.
Tikiu gydytojais, jų pašaukimu ir profesijos kilnumu, bet, dėl Dievo meilės, tikrai nesu pasiruošusi eiliniam vizitui pas neurologą ruoštis tarsi karui. Nenoriu jaustis auka ar kvailelės vietoje, bet nenoriu ir kelti balso prieš kitą žmogų ar įsakmiu tonu aiškinti, kad: „ei, paaiškini man staigiai, ką rodo tie tyrimai, nes, velniai rautų, toks tavo darbas! Ir išrašai vaistų, nes man jie būtini, agirdž!“. Bet gal jie pamiršo žmogiškumą ir kitokios kalbos nebesupranta?
Visada gindavau Lietuvos medikus prieš kitus užsienyje gyvenančius lietuvius, kurie tvirtindavo, kad mūsų šalyje daktarai elgiasi kaip su šunimis. Kuriems nesvarbus pacientas ir, dar blogiau, kuriems privaloma duoti pakišą. Kitą kartą, iškilus šiai temai, greičiausiai pritarsiu populiariai nuomonei.
Ačiū ir geros dienos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.