Mišką kerta mašinomis
Netoli miškingų vietovių gyvenantieji stebisi, kad kirtimai vyksta labai intensyviai. „Galėtų nors ne plynai kirsti. Žinau, kad galėtų, nes esu baigęs Miškų fakultetą, kur mus mokė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tiesa, tai buvo labai seniai. Dabar mišką kerta jau nebe žmonės, o mašinos. Viena tokia kainuoja milijoną eurų, kad atsipirktų, turi dirbti ištisą parą. Man rodos, net miškų daugiau kertama tik dėl to, kad ta brangi technika atsipirktų. Žinoma, toks nerangus miško monstras visai netinka neplyniems miško kirtimams vykdyti. Jis važiuoja kaip kombainas javų lauke ir viską savo kelyje sunaikina. Kitaip nei miško naikinimu to nepavadinsi. Valdžia teisinasi, kad taip pjaunami tik ūkiniai miškai, bet tų neūkinių – tik keliolika procentų“, - savo įspūdžiais dalijosi internautas.
Taip pat vietinius gyventojus piktina intensyvus miškovežių eismas. Keliasdešimt tonų sverianti technika su kroviniu niokoja miškų keliukus, kurie nepritaikyti tokiam intensyviam eismui.
„Važiuoja po 6 iš karto, o visoje girioje jų vienu metu zuja per šimtą. Kartais susidaro net miškavežių „kamščiai“, ir kaip tyčia prie pat mano namų, nes čia išsišakoja keletas kelių į įvairias Labanoro girios puses. Ramybės nėra nei savaitgaliais, nei naktimis. Šviečia prožektoriais, kerta ir krauna, kerta ir krauna… Tokiais tempais dirbdami labai daug miško išveš, o kur dar žiema – pagrindinis miško kirtimo laikas“, - komentavo netoli Labanoro girios gyvenantis aukštaitis.
Kirtimas prasidėjo naktį
Dzūkijoje sodybą turinti aktorė Inesa Pauliulytė socialiniuose tinkluose taip pat pasidalijo savo istorija. „Naktį pakirdau iš miego galvodama, kad prasidėjo karas. 1 val. 45 min. namelio langai apšviesti itin ryškia šviesa. Pripuoliau prie lango, keliu riedėjo „mirties mašina“. Už kelių minučių buvo pradėtas kirsti miškas. Čia pat, prie mano namų. Klausiu girininko: „Kam, kodėl?“ Planinis IV kategorijos valstybinio miško kirtimas. Plynas kirtimas. Rodo kirtimų žemėlapį, kuriame pagrindinis terminas: „Plynė“. Negaliu patikėti. Kaip čia, kur miškas žaliuoja, žilagalvės, žaliaskarės eglės stiebiasi dangun, bus plynė? „Bus, – sako girininkas, – čia menkavertis drebulynas”. Ne, čia daugumoj eglės, keli beržai, bet juk jie seni, juk eglei užaugt kiek metų reikia, tai aš jau ir numirsiu, o kaip mano anūkas? Man trūksta kvapo, manęs negirdi, kalba valdiškom frazėm, o kas baisiausia, suprantu juos visus valdo godulys. Ir kam aš neskambinau… Dzievuli brangus, kas pasidarė? Miškas šventas, lietuvio gyvybė ir svarbiausias turtas naikinamas be sąžinės ir garbės“, - sielvartavo aktorė.
Šiemet iškirsta mažiau
Nuo šių metų pradžios visos miškų urėdijos buvo reorganizuotos į vieną didelį darinį Valstybinių miškų urėdiją (VMU). Po reformos atskiri girininkai, kurie iki tol buvo sau priskirto miško ūkio šeimininkai, tapo tik padalinių vadovai ir atsisako bendrauti su žiniasklaida. Visa informacija perduodama centralizuotai per VMU Komunikacijos padalinį.
Atsakydamas į DELFI pateiktus klausimus šis informavo, kad Lietuvoje yra kiek daugiau nei 2 mln. ha miškų. Pusė jų yra valstybės miškai, 39 proc. miškų priklauso privatiems savininkams, likusi dalis rezervuota nuosavybės teisėms atkurti.
„Šiuo metu Valstybinių miškų urėdijos prižiūrimuose miškuose kirtimo darbai vyksta visuose VMU regioniniuose padaliniuose. Vis tik, lyginant miško kirtimo apimtis su praėjusių metų apimtimis, aiškiai matome, kad 2018 m. kertame vidutiniškai 10 proc. mažiau nei 2017 metais.
Miškai Lietuvoje tvarkomi pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą.
Vyriausybės nutarimu kirtimų norma valstybinių miškų valdytojams tvirtinama penkerių metų laikotarpiui. Šiuo metu VMU vadovaujasi 2014-2018 metų periodui patvirtinta kirtimų norma. 2019-2023 metų laikotarpiui LRV patvirtino 6 proc. didesnę nei ankstesniojo laikotarpio kirtimų norma.
Plynieji kirtimai vykdomi trečios ir ketvirtos grupės miškuose. Ketvirtos grupės miškuose plynų kirtimų biržės maksimalus lotas – 8 ha. Trečios grupės miškuose plynų kirtimų biržės maksimalus plotas - 5 ha. Plynieji pagrindiniai miško kirtimai draudžiami nacionaliniuose parkuose, išskyrus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynus.
Būtina atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais plynasis kirtimas yra ne tik naudingesnis, bet ir būtinas būdas kirsti mišką, pvz., kai norima atkurti pušyną, arba kai reikia apsaugoti mišką nuo kenkėjų“, - rašoma VMU pateiktame atsakyme.
Planiniai kirtimai
Labanoro giria yra didžiausia Lietuvoje – ji užima 48 000 ha plotą. Miškininkai teigia, kad nei joje, nei kituose Lietuvos miškuose nevyksta nieko neįprasto. Visi kirtimai esą legalūs ir suderinti su Valstybine miškų tarnyba. Nieko blogo kirtimuose neįžvelgia ir saugomų teritorijų atstovai.
Jis priminė, kad Aukštaitijos nacionalinis ir Labanoro regioninis parkas yra labai miškingas, jame yra daug privačių ir valstybinių miškų. Todėl vienu metu ir vyksta miško kirtimai keliose vietose.
„Taip sutapo, kad miškas pokariu sodintas ir jau dauguma medynų pasiekė brandos amžių. Mes niekaip negalime riboti, jei įstatymas leidžia nuo tam tikro amžiaus kirsti medį, uždrausti neturime jokių teisinių galimybių. Žiūrime, kad laikytųsi parko taisyklių, kad nekirstų vasarą, paukščių perėjimo metu. Tačiau leidimus išduoda Valstybinė miškų tarnyba, jie viską kontroliuoja. Visuomet, kai gauname skundus, reaguojame ir informaciją perduodame Valstybinei miškų tarnybai. Jei kas nors parašo, iškart patikriname“, - aiškino regioninio parko vadovas.
Kirtimai intensyvės
G. Kukanauskas taip pat prognozavo, kad kirtimai Labanoro regioniniame parke tik intensyvės. Nes čia vis daugiau medynų pasiekia savo brandos amžių, o privačių miškų savininkai savo veiklos nekoordinuoja, todėl jiems niekas nedraudžia kirtimus atlikti vienu metu.
„Jei valstybiniai miškai turi planą, kuriuos medynus kirsti, tai privatininkai tokio plano neturi. Nėra taip, kad šiemet Antanas kerta, kitais metais – Petras, ar Marytė tais pačiais metais. Nėra individualaus reglamento kiekvienam savininkui. Jei jų miškas pasiekė brandų amžių, gali kirsti“, - DELFI sakė G. Kukanauskas.
Komentuodamas kai kurių gyventojų pasakymus, kad dėl plynų kirtimų kraštovaizdis atrodo itin makabriškai G. Kukanauskas sutiko, gali būti ir kitokių išeičių.
„Patys gamtininkai diskutuoja, kas geriau – ar plynas kirtimas, bet ateina kitos buveinės ir gamta atsikūrinėja. Ar geriau per eilę metų, kai miškovežiai į tą patį plotą važiuoja, tarkime, penkerius metus. Kitas aspektas – estetinis kraštovaizdžio aspektas. Juk žmonės atvažiuoja į saugomą teritoriją ir tikisi rasti seną mišką, ežerų pakrantes, apaugusias senu mišku. Galbūt ir vietos verslas galėtų iš to uždirbti daugiau pinigų. Juk jei atvažiuoja turistas ir randa plynus kirtimus, tai jis tikrai nenorės čia antrą kartą grįžti“, - svarstė Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas.
Net ir plyni kirtimai legalūs
„Yra kirtimų taisyklės, kuriose nustatyta, kada ir kaip kirtimai gali vykti. Mūsų tarnyba žiūri, kad būtų nenusižengta taisyklėms. Ar geros taisyklės, ar jos blogos, į tokias diskusijas nesiveliame. Viešoje erdvėje vyksta diskusija, ar reikia, ir nereikia, ar galima, ar negalima. Čia jau politikos reikalas. Mūsų tarnyba tik prižiūri, kad tai, kas dabar galioja, taip ir būtų daroma“, - DELFI situaciją komentavo P. Zolubas.
Jis taip įrodinėjo, kad jei vyksta intensyvūs miškų kirtimų darbai, tai juos vykdantys asmenys tikrai turi visus reikiamus leidimus.
„Šiaip gali garantuoti, ne, gal ne 100 proc., kad visi kirtimai (kurie vyksta) yra su leidimais, ir pagal taisykles, ir visa kita. Vienas kitas gal ir nelegalus, bet Labanore nepasakyčiau. Ar publikai patinka, ar nepatinka, ar geros tos taisyklės, ar blogos, ar gamtosaugai labiau tinka, ar verslininkams labiau tinka, tai irgi yra politikos reikalas. Visa Labanoro giria yra vienodo amžiaus. Tas amžius jau pasiekė tą ribą, kada jau galima kirsti. Miškai pradėti sodinti apie 1960 m. Vajus buvo toks, kad sodinama buvo gal 10 kartų daugiau nei iškertama“, - istoriją priminė P. Zolubas.
Miškų tik daugės
DELFI kalbinti mokslininkai taip pat neįžvelgia kriminalo. Esą šiuo metu Lietuva yra itin miškinga, o didžioji dalis medynų jau pasiekė savo brandos amžių ir juos būtina sutvarkyti. Lietuvos miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas DELFI informavo, kad perbrendę medynai tampa netvarūs.
Jis priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo 1946 m. Lietuvos miškingumas tesiekė 19 proc. O viduramžiais, Vytauto laikais, Lietuvoje miškai užėmė 70-80 proc. teritorijos, paskui sumažėjo iki 50 proc. Vėliau buvome pasiekę ir žemiausią ribą 19 proc. Šiuo metu turime 33,5 proc.
„Po penkerių, po 10 metų tų medynų bus dar daugiau. Jei taip kaupsime, kaupsime, tai greitai turėsime labai daug brandžių ir perbrendusių medynų. Gamtai nereikia vien tik brandaus miško. Gyvūnams ir augalams reikia visko, ir jaunuolynų, ir kirtaviečių“, - aiškino M. Aleinikovas.
Kilnūs ketinimai
Visuomenė ypač sukruto dalintis informacija apie intensyviai kertamus miškus po Vyriausybės sprendimo padidinti miškų kirtimų normas 6 proc.
Nutarimą kuriuo nutarta patvirtinti metinę valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019–2023 metams, Vyriausybė priėmė 2018 m. rugpjūčio 8 d.
Vyriausybė siekdama racionaliau naudoti valstybei priklausančius miško išteklius ir atsižvelgdama į miškų ūkio mokslininkų rekomendacijas dėl tvaraus miško naudojimo, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nusprendė nustatyti valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019–2023 metams – 11 850 hektarų plotą.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo buvo žymiai padidinti miškų plotai ir didžioji dalis šių miškų šiuo metu pasiekia jiems nustatytą kirtimų amžių, pabrėžtina, kad Lietuvos miškingumas ir toliau nuosekliai didėja, yra galimybės didinti valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą, nepažeidžiant racionalaus miško išteklių naudojimo principo.
Ministras puolė tesintis
„Pats skaičius gali kelti interpretacijų, tačiau savaime jis nieko nepasako, nes pagrindiniai miško kirtimai yra planuojami ne tik pagal medienos rūšis, bet ir pagal vietoves, kurios turi gamtinę (biologinę) vertę. Bendroje diskusijoje, vykusioje Aleksandro Stulginskio universitete, miškininkai ir gamtininkai sutarė, kad mažiausias poveikis biologinei įvairovei yra daromas ūkinės paskirties (IV grupės) miškuose.
Tačiau būtina mažinti miško naudojimo intensyvumą gamtiškai vertingose ir jautriose teritorijose – rekreaciniuose miškuose (II grupės), kertinėse miško buveinėse ir „Natura 2000“ teritorijose.
Taigi, Aplinkos ministerija tai vertindama ir nurodė Valstybinių miškų urėdijai skirti ypatingą dėmesį šių tipų miškų apsaugai – investuoti į gamtotvarkines priemones arba visiškai apriboti ūkinę veiklą ypač vertingos paskirties miškuose. Pavyzdžiui, visa Punios šilo teritorija planuojama paskelbti lankytojams neuždaru gamtiniu valstybiniu rezervatu!
Miško kirtimų apimtys padidintos, remiantis Miško ūkio konsultacinės tarybos rekomendacijomis. Jos paremtos tuo, kad didžiausia Lietuvos miškų plėtra vyko pokario metais ir dabar atėjo šių miškų brandos amžius.
Tai, kad mūsų šalies valstybiniai miškai naudojami labai atsakingai, parodo objektyvus ir visuotinai pripažįstamas rodiklis – per tą patį laikotarpį iškertamos ir priaugančios medienos santykis.
Skaičiuojant iškertamą medienos kiekį nuo bendrojo medienos prieaugio visuose šalies miškuose šis santykis šiuo metu Lietuvoje yra apie 60 proc., o miškuose, skirtuose medienos gavybai, – 71 procentą. Darnaus miškų ūkio požiūriu racionaliu miško naudojimu laikoma, kai šis procentas neviršija 90 proc.“ – teisinosi ministras K. Navickas.
Miškai neišnyks
Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas DELFI pasakojo, kad po karo tuometės Lietuvos Miškų ministerijos specialistai specialiai „mažino“ mūsų miškų prieaugius, tūrius. Taip medynai buvo saugojami nuo didelių kirtimų. „Net buvo klastojami duomenys, atseit pas mus medienos nėra, kad kuo daugiau jos būtų atsivežama iš Rusijos. Kai prieš kelerius metus buvau Rusijoje, vyresni mokslininkai man sakė, kad lietuviai šaunuoliai, taip išsaugojo miškus. O Karelija visa išvaryta“, istoriją prisiminė M. Aleinikovas.
Jis taip pat pridūrė, kad nors plyni kirtimai gamtai taip pat yra reikalingi, tačiau juos galima sumažinti. „Iki 30 proc. plynus kirtimus galime sumažinti lengvai. Bet visai atsisakyti neišeina. Yra medžių rūšių, kuriems reikia daugiau šviesos, kitokių situacijų, kuomet plynas kirtimas būtų geriausia išeitis. Mes, miškininkai, juokaujame, nereikia sielotis, kad miškai išnyks. Lietuva yra miškų zonoje. Jei mes nieko nedarysime, tai visa šalies teritorija miškais apaugs. Miškas auga be jokių pastangų. Žmogaus veikla kaip tik jiems trukdo. Juk kiek yra atvejų, kai žmogus atgavęs žemę 20 metų joje nieko nedarė ir joje užaugęs miškas. Nereikia bijoti, kad miškai išnyks. Jie yra ir atsodinami, ir patys atauga, ir tie miškų plotai po truputį tik didėja“, - sakė mokslininkas.
Medienos pramonės interesai
Kai kurių visuomeninių grupių atstovai įsitikinę, kad kirtimų normą Vyriausybė padidino pasidavusi medienos pramonės atstovų spaudimui.
„Tai puikiai iliustruoja skaičiai – medienos pardavimų statistika rodo, kad, pavyzdžiui, šių metų II-ojo pusmečio ilgalaikiuose ir pusmetiniuose aukcionuose buvo parduota 586,43 tūkst. kub. m medienos, iš jų 526,34 tūkst. kub. m apvaliosios medienos ir 60,08 tūkst. kub. m miško kirtimo liekanų. T. y. miško kirtimų liekanos, naudojamos biokuro gamybai, sudaro apie 10 proc. parduodamos medienos. Be kirtimo liekanų gamybai naudojama malkinė mediena sudaro 12 proc. pardavimų, tačiau biokurui gaminti naudojama tik prasčiausia – III gr. malkinė mediena, sudaranti maždaug pusę visų malkinės medienos pardavimų“, - iškart po Vyriausybės sprendimo padidinti kirtimų normą straipsnyje DELFI rašė R. Lapinskas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Miškų ūkio konsultacinės tarybos posėdyje buvo pateikta rekomendacija kertamus pušynų plotus padidinti nuo 2333 ha iki 2984 ha, kitaip tariant, anksčiau pušynų kirtimai sudarė 21,1 proc. visų kirtimų normos, o dabar planuojama šį skaičių padidinti iki 25,6 proc., t. y. 4,5 proc.
„Žinant, kad leidžiamas kirsti miško plotas padidintas 6 proc., akivaizdu, jog planuojama daugiau kirsti būtent pušis, o jos biokuro gamybai nėra reikšmingos. Tad akivaizdu, kad padidinus kirtimų normą, išloš ne biokuro, o medienos pramonės rinka, tačiau visuomenės akivaizdoje už iškirstą mišką atsakomybę bandoma suversti biokuro pramonei.
Vyriausybės priimto sprendimo didinti metinę miškų kirtimo normą neva siekiant užkirsti kelią biokuro ir malkų kainų kilimui motyvas yra absurdiškas. Biokuro gamybai naudojama mediena sudaro maždaug 16 proc. visų medienos pardavimų. Kitaip tariant, tai tas pats, kas kirsti medį dėl vienos šakos. Be to, didinami visai ne biokurui skirtos medienos kirtimai“, - priminė R. Lapinskas.
Jis taip pat skaičiavo, kad bendroje šilumos kainoje biokuras sudaro vos 25–30 proc., tad jo kainos kilimas neturės didelės įtakos šildymo kainoms.
Reikėtų racionalaus požiūrio
„Joks miškas nėra kertamas vien biokuro pasiūlai didinti, tad ir šios žaliavos kainoms įtaka nebūtų labai reikšminga. Tam būtini kiti sprendimai, aktyvesnis valdžios institucijų – Aplinkos ir Energetikos ministerijų – bendradarbiavimas. Biokuro kaina lemia iki trečdalio galutinės šilumos kainos vartotojams. Manome, kad įgyvendinant šalies energetikos strategiją yra būtina parengti biokuro užtikrinimo planą, įsivertinti jo trūkumą, medienos importo ir eksporto kiekius, įvairias pasiūlos didinimo galimybes.
Viena iš tokių galimybių – efektyvesnis miško kirtimo liekanų, tokių kaip medžių viršūnių, šakų, žievės ar kitos prekybai netinkamos medienos, panaudojimas. Kasmet nuo 2015 metų biokuro gamybai panaudojama iki 300 tūkst. kubinių metrų šios žaliavos. Tačiau šias apimtis galima būtų mažų mažiausiai padvigubinti“, - DELFI pateiktame atsakyme skaičiavo V. Kisielius.
Jis pateikė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos specialistų dar 2008 m. atliktus skaičiavimus, kad bendras kirtimo liekanų tūris visose šalies urėdijose, kurį būtų galima panaudoti nedarant žalos gamtai, galėtų siekti iki 780 tūkst. kubinių metrų kasmet.
V. Kisielius siūlo Aplinkos ministeriją įpareigoti Valstybinę miškų urėdiją surinkti šią žaliavą ir parduoti biokuro gamintojams. Tai leistų padidinti biokuro pasiūlą, sustiprintų konkurenciją ir sumažintų arba bent jau stabilizuotų augančias kainas. Valstybė iš miško kirtimo liekanų, kurios dabar tiesiog paliekamos pūti miške, uždirbtų papildomų pajamų. Taip pat biokuro pasiūlą galėtų padidinti ir didesnės menkaverčių medynų kirtimo apimtys.
Pasinaudojo politikai
„Visuomenė aktyviai dalinasi nuotraukomis iš Labanoro, Nemuno kilpų regioninių parkų, kuriose matyti didelio masto plyni kirtimai. Šiose nuotraukose matomi iškirsti miškų plotai galimai Alnio hidrografiniame draustinyje, vertinga sengire laikomame Punios šile. Vaizdai tikrai šokiruoja. Kai kuriose saugomose teritorijose intensyviai plynai kertamos teritorijos atvejiniais kirtimais. Jų metu teritorija plynai iškertama per kelis etapus. Tokių plynai iškirstų vietų yra Dzūkijos nacionaliniame parke, šalia Čepkelių gamtinio valstybinio rezervato, kurioje plyti „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Visai neseniai Dzūkijos nacionaliniame parke nukirstas medis, kuriame buvo jį Lietuvos Raudonąją knygą įrašyto jūrinio erelio lizdas. Akivaizdu, kad šiuo metu galiojanti Miškų įstatymo redakcija neužtikrina saugomų teritorijų ir jose esančios biologinės įvairovės apsaugos. Saugomos teritorijos turi būti paliktos išimtinai rekreacijai, saugomų rūšių apsaugai, o ne pasipinigavimui iš ūkinės veiklos. Man trūksta suvokimo, kodėl reikia kirsti pirmiausia saugomose teritorijose. Saugomų teritorijų miškai sudaro trečdalį Lietuvos miškų. Lieka kiti du trečdaliai. Kodėl nekirsti ten, kur galima? Jei leisti kirsti ūkiniams komerciniams tikslams, tai kam skelbti saugomą teritoriją?“ – kalbėdamas su DELFI stebėjosi L. Balsys
Visų miškų neiškirs
Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas suskubo raminti, kad kirtimų norma tėra orientacinis dydis, o ne privalomas planas.
„Kirtimų normas nustato Vyriausybė. Tačiau siūlymus teikia Valstybinė miškų tarnyba. Tai atliekama pagal tam tikras formules ar taisykles, kaip jos (kirtimų normos) apskaičiuojamos. Taip įvertinama dabartinė Lietuvos (miškų) situacija. Kokie medynai, kokių medžių rūšių turime brandžių medynų, kurie perbrendę. Jei brandžių ir perbrendusių medynų gausėja, tai tie skaičiavimai rodo, kad galime iškirsti daugiau. Visuomenei reikia paaiškinti, kad tai yra maksimali kirtimų norma. Tai nereiškia, kad jei toks skaičius, tai tiek mes ir iškirsime. Jei nėra noro, nėra paklausos, galime nekirsti visiškai. Tikrai nebus taip, kad tiek ir iškirsime“, - ramino M. Aleinikovas.
