Šie metai – išskirtiniai Lietuvai. Tad klausiu – kada keisis tas paprastas gyvenimas? Skiriama pinigų gynybai (ačiū Dievui), gelbėjamas Gedimino kalnas (pats laikas), kone kiekvieną savaitgalį – mugės (labai džiugu), politikai, kaip visada, kandžioja kits kitam gerkles (na, šito galėtų būti mažiau). Bet kur veiksmas paprasto žmogaus gyvenime? Kodėl, įlipus į troleibusą, aplinkui vien susiraukę pensininkų veidai? Kodėl kaimynas, sutiktas laiptinėje, susiraukęs nudelbia akis žemėn?
Aš atsimenu, kai vykau į kažkokią šventę, dabar nepamenu kur, tik atsimenu, kad nemokamai viešasis transportas važinėjo. Tai žmonių buvo pilna, bet niekas nesistumdė, visi šypsojosi, maloniai susijaudinę čiauškėjo. Malonu važiuoti tokiu troleibusu! Bet kodėl, kodėl tam reikia sulaukti kalendorinės šventės? Kodėl negana eilinio pirmadienio? Kodėl reikia dirbtinio šaltinio, kad džiaugtumėmės, būtume malonūs su aplinkiniais? Kodėl?
Kodėl iš visų pusių sklinda negatyvas? Skaičiau straipsnius apie moterį, varinėtą su vaiku, apie nežmonišką bendravimą su kalinio lankytoja. Kodėl taip? Argi jie patys norėtų būti taip aptarnauti?
Iš kur tas noras apsukti, prigaut? Savo akimis mačiau, kaip nieko neišmanantiems pirkėjams turguje vietoj paprašytų, buvo prakištos visai kitos prekės, ir dar už trigubą kainą. Aišku, pardavėjas gali pasiteisinti – dabar tokie laikai, mano pensija maža, nuo euro kito nenuskurs... Bet faktas lieka faktu – juk tai nesąžiningumas!
Pasiteisinimas, kad blogų žmonių yra visur ir nieko nepadarysi, manęs netenkina.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.