Pirmiausia, visuomenė yra suinteresuota, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai – tai ir yra pagrindinis įstatymo tikslas. Todėl viešųjų ir privačių interesų konfliktas kyla tada, kai valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas, privalo priimti sprendimą, dalyvauja priimant arba vykdant sprendimus, susijusius su jo privačiais interesais.
Kad viešųjų ir privačių interesų konflikto būtų išvengta, įstatymas įpareigoja valstybės tarnyboje dirbančius asmenis atlikti dvi veikas: viena – nusišalinti nuo su privačiais interesais susijusių sprendimų priėmimo, kita – deklaruoti savo privačius interesus.
Kalbant apie konkrečią situaciją, kiek ji žinoma viešojoje erdvėje, ministrė nepriėmė jokio sprendimo, kuris galėtų sukelti interesų konfliktą, – nedalyvavo nei darant, nei įgyvendinant sprendimus dėl viešųjų pirkimų, vadinasi, negalėjo nuo jų priėmimo ar įgyvendinimo nusišalinti. Tad, mano supratimu, interesų konflikto dėl poreikio nusišalinti šioje situacijoje nebuvo.
Antrasis dalykas – dėl deklaravimo. Sprendžiant pagal tai, kas yra žiniasklaidoje pranešta, ministrė įvykdė reikalavimą deklaruoti privačius interesus nustatytu laiku deklaruodama savo sutuoktinio darbo vietą. Gali būti svarstoma, kokia apimtimi tai turėjo būti atlikta, pavyzdžiui, ar turėjo būti deklaruojama, kad sutuoktinis dalyvauja juridinio asmens veikloje kaip akcininkas. Tačiau tai yra daugiau formos klausimas, iš esmės nelemiantis pačios interesų konflikto situacijos, nes, kaip jau minėta, iš viešai žinomų faktų nėra ir nebuvo sprendimų, kurie būtų priimti šališkai ir neteisingai. Į šį deklaravimo formos aspektą, kaip supratau, gilinsis Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad ministrė bet kada gali papildyti savo deklaraciją, kaip numatoma Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme, jeigu manytų, kad interesų konfliktas dėl ateityje priimamų sprendimų gali kilti.
Derėtų įsiklausyti į Lietuvos Respublikos Prezidentės žodžius, kviečiančius politikus spręsti Lietuvai iš tiesų svarbius klausimus: kaip kurti mūsų valstybę socialiai, teisiškai, ekonomiškai saugesne kiekvienam joje gyvenančiam žmogui. O ne ginčytis dėl neva reikšmingų dalykų, kurie neretai tėra kovos dėl valdžios priemonė.
Akivaizdu, kad šioje situacijoje svarbesnė viešųjų pirkimų priežiūros perspektyva, tai yra ar teisingai ir tinkamai buvo vykdomi viešieji pirkimai ir nupirktos paslaugos. Tačiau tai ne ministrės, o pirkimus vykdžiusių įstaigų vadovų atsakomybė. Viešųjų pirkimų tarnyba kol kas nedeklaravo jokio pažeidimo ir viešojoje erdvėje negirdėjau, kad būtų buvęs pradėtas toks tyrimas. Tad kyla klausimas, ar vieši kaltinimai ministrei yra pagrįsti, ar tėra, kaip mini ir Prezidentė, viena iš kovos tarp politikų priemonių.
Pastaruoju metu girdėjome ne vieną žymų tyrimą (pvz., Seime), iš įvairių pusių daug skambių pareiškimų, kurie yra nukreipiami prieš verslą. Dažnai mūsų valstybėje verslininkai arba individualiai veikiantys asmenys, kurie, beje, patys sau susikuria darbo vietas, jau vien dėl to, kad tokie yra, tampa potencialiais pažeidėjais. Tai labai primena Sovietų Sąjungos laikus, kai bet koks verslininkas buvo vertinamas kaip nusikaltėlis – spekuliantas. Nejau politikas negali turėti sutuoktinio, kuris vykdo individualią veiklą ar turi savo verslą? Juk svarbiausia, kad tas jo vykdomas verslas nepažeistų esminio jo sutuoktinio, esančio politiku, įsipareigojimo – visus sprendimus priimti bešališkai ir teisingai. Ir tai taikoma tiek pozicijos, tiek ir opozicijos politikams ir jų sutuoktiniams. Priešingu atveju vietoje darbų Lietuvos žmonių naudai ir Lietuvos valstybei bus eikvojamas laikas bereikšmėms politinėms kovoms.
