– Siūlau pradėti iš toliau – nuo pralaidumo, kurį reikia didinti, norint sustiprinti gebėjimą leisti per save laimę, sėkmę, pinigus ir kitas gėrybes. Dažnai mini šią temą, bet retai papasakoji išsamiau.
– Neseniai nupirkau tėvams pratekamo vandens šildytuvą. Pas mus Baltarusijoje tai aktualu, nes karštą vandenį išjungia ne savaitei, o mėnesiui. Šildytuvo laidas buvo per trumpas, nesiekė kištukinio lizdo, todėl nupirkau ilgintuvą. Atsuku kraną, vanduo teka šiltas, ne karštas, o ilgintuvas įkaitęs. Pasirodo, reikėjo pirkti ilgintuvą su storu laidu, kad praleistų reikiamą įtampą, o aš nupirkau su plonu (laidu), todėl visa jėga „strigo“ laide ir vos jo nesidegino.
– Kartą dėl tokio nesusipratimo vos savo buto nesudeginau.
– Taip, visa tai paaiškina fizika. Tam tikro stiprumo srovei, tam tikrai įtampai reikalingas atitinkamas laidininkas, galintis jį atlaikyti ir perleisti (per save). Žmogus sutvertas lygiai taip pat – kad pralaidumas padidėtų, reikia didesnių apimčių.
– Viename straipsnyje su tavim aptarinėjome, kad kartais, nesuprasdamas, kaip tai padaryti kitaip, žmogus tiesiogine to žodžio prasme pastambėja fiziškai, kad atliktų reikiamą užduotį. Kokiais kitais būdais galima padidėti, nepastambėjant?
– Reikia prisijungti prie giminės energijų, prie socialinių energijų. Pavyzdžiui, gyvūnai turi bandas, gaujas – jie padidina bendrą jėgą individų skaičiumi. Toks pat principas veikia ir žmonėms. Jei norime sustiprinti gebėjimą praleisti subtilias dieviškas energijas – sėkmės, laimės, pinigų, sveikatos, bet kokias energijas – turime susisieti su maksimaliu skaičiumi galvų mūsų bandoje – komandoje, šalyje, visoje planetoje. Tai pirmas būdas – kiekybinis.
Antras būdas – pagerinti savo komunikacijų kokybę. Galima bendrauti vos su vienu žmogumi ir koncentruotis į bendravimo kokybę, gylį, nuoširdumą, švarumą. Yra šiuolaikinių laidininkų, kurie nedideli, be dėl kažkokių retų metalų ir lydinių praleidžia vos ne tiek elektros, kiek visa elektrinė. Reikia tapti tokiu laidininku.
Mūsų nervų sistema veikia kaip elektros kabelis – kiekvieną sekundę praleidžia mikroimpulsus. Taigi norint padidinti pralaidumą, reikia arba praplėsti sistemą (didinti komunikacijų kiekį), arba gerinti jos kokybę.
– Papasakok išsamiau apie komunikacijų kokybę ir kiekybę.
– Labai ryškus kiekybinių ryšių pavyzdys – buvusios SSRS pietinės respublikos: Gruzija, Dagestanas, Azerbaidžanas, Uzbekistanas, Osetija ir apskritai visos rytinės tautos, kurioms pirmoje vietoje yra giminė ir giminiški ryšiai. Kuo daugiau giminaičių turi, kuo didesnė tavo giminė, tuo didesnį svorį turi visuomenėje. Dėl giminiškų ryšių galima labai aukštai iškilti sociume – net iki prezidento.
Kalbant apie kokybę, norisi pacituoti Bibliją: „Kur du ar trys susirinko Mano vardu, ten ir Aš tarp jų.“ Ką tai reiškia?
Jeigu du žmonės susitiko ir aptarinėja trečią – jo apatinius, negražius poelgius – tarp jų vyksta labai žemos kokybės komunikacija, jie, kaip laidininkai, gali praleisti per save labai mažą kiekį energijos. Bet jei du žmonės ima kalbėti apie Dievą, apie viso ko priežastis, apie Visatą, apie kažkokią didybę, didingumą – tai gali būti mokslinis atradimas, verslas, kurio tikslas – suteikti naudos žmonėms ir t. t. – štai tada jie gerina komunikacijos kokybę, savo pralaidumo kokybę. Taip bendraujant užgimsta absoliučiai naujos idėjos – pagarbos, atsakomybės, nuoširdumo, gilumo. Tokios būsenos šie du žmonės gali tikrąja to žodžio prasme virsti magnetais, kurie pritraukia šlovę, pinigus, sėkmę, charizmą, asmeninę laimę, sveikatą – viską, ko reikia konkrečiai šiam individui.
Jums spręsti, kokiu keliu eiti – kokybės ar kiekybės. Galima ir suderinti abu.
– Žinomas garsus buvusios JAV pirmosios damos Eleanor Roosevelt posakis: „Didūs protai aptarinėja idėjas, vidutiniai protai aptarinėja įvykius, o menki – žmones.“
– Su pirmąja dama nepasiginčysi. (Šypsosi.)
– Tad kam gi reikalingi masiniai renginiai, kaip antai, Pasaulio futbolo čempionatas?
– Akimirksniu iškilo toks vaizdinys. Štai mes su tavim geriame arbatą, o ant stalo stovi cukrinė – joje daug cukraus kruopelių. Turbūt keli milijonai. Kiekviena kruopelė, kiekvienas žmogus, laiko save ypatingu, atskiru nuo kitų tokių pačių cukraus kruopelių. Šiaip ar taip, kiekviena kruopelė turi savo ribas, kontūrus, svorį ir kitus fizinius parametrus, pagal kuriuos ją galima išmatuoti. Kruopelė – mūsų individualumas, atskirumas. Tai būsena, kurioje suvokiu save tik kaip kūną.
Ką duoda tokie masiniai renginiai, kaip Pasaulio futbolo čempionatas? Viena cukraus kruopelė, antra, trečia, šimtoji... Visos jos susimaišo viename puodelyje su vandeniu ir pereina į absoliučiai naują būseną. Vos prieš penkias minutes tai buvo atskiras gabalėlis, o dabar – skystis, sirupas. Taip individualus „aš“ ištirpsta kolektyvinėje, „sirupo“ būsenoje.
Ką mums tai suteikia? Pakitusį suvokimą, pakitusią proto, mąstymo, sąmonės būseną, kurios apimti jaučiamės ne šiaip 0,01 g sveriančia kruopele, o kažkuo didžiuliu, didžiu. Smegenys ima gaminti didžiulį kiekį endorfinų, serotonino, oksitocino, dopamino – visų gamtinių laimės „narkotikų“.
Visi masiniai renginiai – komandiniai, bandos, gaujos – suteikia galimybę patirti prisilietimą prie kažko didesnio nei mūsų buitinė pilka individualybė, kuri tėra plius minus 70 kg svorio, tam tikrų reakcijų nuspėjamumas, išmatuojami kūno parametrai.
Prisijungdami prie kolektyvinių dalykų, mes trumpam susiliejame su kažkuo, kas amžina, didinga – šalies lygu.
Todėl sugalvotos tokios individų prie kolektyvinių dalykų formos, kad žmogus pajustų šio išgyvenimo saldumą. Susiliejęs su vandenynu lašelis jaučiasi vandenynu. Jaučia savyje vandenyno galią, gilumą, jėgą. Žinoma, paskui ši būsena praeina, o mes – kaip narkomanai – imame jausti trauką susijungti.
– O kur rasti galimybių prisijungti prie kažko didesnio? Važinėti po čempionatus ir kitokius masinius renginius?
– Paskaitose ir mokymuose visada siūlau nelaukti renginių, kurie vyksta kartą per metus ar kartą per kelerius metus ar netgi kartą gyvenime. Nereikia laukti tokių renginių, kaip antai, vestuvės, kuriose susirenka visi giminaičiai, pradeda kažką pasakoti ir tu jauti – galia! Pamenu, vaikystėje eidavome kaimas prieš kaimą. Susirenka 40 žmonių, kas ima kasteltą, kas laidynę, kas tiesiog akmenį į kišenę įsideda. Visi kartu jaučiamės labai stiprūs ir einame prieš kitą kaimą. Žinau, kad anksčiau dideliuose miestuose grumdavosi rajonas su rajonu. Taip cukraus kruopelė, prisijungusi prie kitų cukraus kruopelių, jaučia kur kas daugiau jėgos nei tada, kai buvo viena.
Nereikia laukti kažkokių masinių pasaulinio lygio renginių – čempionatų, olimpiadų, nereikia laukti, kol bus galima susirinkti ir eiti prieš kitą kaimą, tas laikas jau praėjo ir negrįš. Galima prisijungti kasdien, darant kažką naudingo, gero...
Ši akcija vyksta jau tūkstančius metų, niekas jos neatšaukė – tapk geru. Ką mažų mažiausiai gali padaryti? Nelaikyti akmens užantyje, neatsikirsti (grubiais žodžiais). Gali nusišypsoti. Gali pagirti savo žmoną už tai, kad ji yra, kad pakenčia tave, kad myli tave. Mažų mažiausiai gali paskambinti mamai ir pasakyti, kad pasiilgai, galbūt pirmą kartą gyvenime jai padėkoti.
– Prisiminus mūsų ankstesnių pokalbių temą, kai kalbėjome apie gyvuliškus, žmogiškus ir dieviškus jausmus, atrodytų, kas kartą, kai elgiuosi kaip žmogus, automatiškai...
–...suteikiu ir kitam šansą pabūti žmogumi.
– Ir dar tą akimirką jaučiuosi žmogumi ir žmonijos dalimi.
– Būtent. Žmogiški poelgiai suteikia pojūtį, kad esi susijęs su žmonija, o šiuo metu planetoje gyvena septyni milijardai žmonių. Smegenyse yra dalis, atsakinga už sąsają su visa žmogiška gimine, tą akimirką ji suteikia stipriausio „narkotinio“ apsvaigimo – laimės būseną. Ir tau jau nesinori būti žemesniu už žmogų. Todėl tiesiog būkite žmonėmis – šiandien, rytoj ir visada.
– Siūlau grįžti prie komunikacijų skaičiaus temos. Suprantama, kad kiekvieno fizinė galimybė užmegzti tvirtas, gilias komunikacijas ribota. Pakalbėkime apie alternatyvų komunikacijų užmezgimo būdą – ne per fizinį kontaktą ir tiesioginį bendravimą, o per idėjas. Pavyzdžiui, Steve‘as Jobsas kasdieniame gyvenime bendravo gal su dvylika žmonių, bet per savo idėją, per savo veiklą buvo susijęs praktiškai su visa žmonija.
– Iš tiesų pati pirma mūsų komunikacija yra ne „žmogus – žmogus“, o „aš ir mano kūnas“. Kūnas – pirmas komunikatorius, mobilusis telefonas ryšiui su Dievu, su Visata, su amžinosiomis žiniomis. Rytuose sugalvotos disciplinos – joga, meditacija. Bendraudami su kūnu tam tikromis pozomis ir būsenomis, mes prisijungiame prie kažko amžino.
Įpratome galvoti, kad aš ir esu kūnas, o jei pažvelgsime į savo kūną kaip į mobiliųjų telefoną tiesioginiam ryšiui su amžinybe, atsiras asociacija, kad juo reikia rūpintis – bent jau ne prasčiau nei telefonu. Valyti šluoste, nedėti, kur pakliuvo, laiku įkrauti.
Išmokę taip elgtis su savo kūnu pradedame ir kitus kūnus laikyti kažko amžino, begalinio laidininkais. Tada kyla klausimas – kokiam laidininkų kiekiui ir kuo galiu būti naudingas? Atsiranda tokia sąvoka, kaip „idėja“.
Studijų metais pradėjau skaityti pirmas motyvuojančias, įkvepiančias knygas apie ezoterines disciplinas ir supratau, kad informacija apie čakras, kundalini ir kita – nėra svarbiausia, svarbiausia – idėja. Tada didelėmis raidėmis baltarusiškai užrašiau žodį „idėja“ („Idea“) ant kartono lapo ir pakabinau kambaryje, kuriame gyvenau. Ir praktiškai kiekvienas užėjęs perskaitydavo „ir kur aš“, „kur aš esu“) (žodžių žaismas – baltarus. „i chde ja“ reiškia „ir kur aš“).
Iki šiol matau, kad žmonėms sunku suprasti, kas yra idėja, idėjinis planas. Tačiau būtent idėja yra pirminė. Ji suteikia instrumentų, metodiką, erdvę, laiko ir būdų pasiekti. Ji suteikia tikslą. Ne tikslas pirminis, o būtent idėjinis planas.
– Dabar, kai sakai idėja, man girdisi: „Ir kur aš“ (Juokiasi.)
– Ir šiame žodžių žaisme yra prasmės. Kur aš dabar? Ką veikiu? Kas yra su manim? Kaip kas šiuo metu kalbu?
Kuo daugiau mano idėja apima kažko kolektyvinio, tuo geriau užmezgu ryšį su Juo – su dieviškumu, su amžinybe. Ir tuo mažiau man reikia galvoti apie kažkokias buitines problemas, apie reikmes, vartotojiškus norus. Galima apie tai apskritai negalvoti, nes idėja apie amžinybę mus girdo, maitina, mumis rūpinasi, saugo ir praktiškai akimirksniu duoda viską, ko reikia.
Todėl siūlau nuo šiandien galvoti ne apie individualius, o apie kolektyvinius dalykus. Kuo galiu būti naudingas visuomenei? Šaliai, kurioje gyvenu, laiptinei, bent jau butui ir tiems, kas jame su manim gyvena. Toks mąstymas atliks už jus visa kita.
