Šios parodos sumanytojas buvo Prancūzijoje gimęs Martinas Couney, pramintas „inkubatorių gydytoju“. Šiandien jo vardą žino nedaug kas, tačiau M. Couney buvo pirmasis, bandęs gydyti per anksti pasaulį išvydusius naujagimius ir išgelbėjęs tūkstančius mažylių. Tai gana keista, nes jis nebuvo garsus gydytojas. Tiesą sakant, yra manančių, kad jis apskritai nebuvo licencijuotas medikas.
Naujoviškus stiklo ir metalo inkubatorius M. Couney pirmą kartą pamatė 1896 metais Berlyne vykusioje parodoje ir jam kilo idėja parsivežti naujovę į Jungtines Amerikos Valstijas. Savo planą gydytojas įgyvendino Konio saloje. Prie įėjimo į parodą kabėjo plakatas su užrašui „Visas pasaulis myli vaikelį“. Parodos lankytojai už galimybę pamatyti mažučius neišnešiotus kūdikius, gulinčius eilėje išrikiuotuose inkubatoriuose, mokėjo po 25 centus.
Naujagimiais rūpinosi du gydytojai, slaugių komanda ir vietoje gyvenusios žindyvės. Daugelis šių naujagimių į Konio saloje vykusią parodą atkeliaudavo iš vietos ligoninių, negalinčių jais pasirūpinti.
Medikų bendruomenė pasibaisėjo šia paroda, vadino tai išnaudojimu ir apkaltino M. Couney sukčiavimu. Vis dėlto, tuo metu JAV buvo laikomasi nuomonės, kad anksčiau laiko gimę naujagimiai yra prarasti kūdikiai ir jų likimai šiaip ar taip yra Dievo rankose.
M. Couney visiškai nenorėjo su tuo sutikti ir atmesdavo kaltinimus tvirtindamas, kad jo įranga techniškai yra ligoninė, o ne šiaip sau keista atrakcija, o prižiūrimi jo ir jo komandos, naujagimiai gaudavo galimybę išgyventi.
Jo argumentus sustiprino ir tai, kad pats M. Couney patyrė tai, apie ką kalbėjo. Jo dukra pasaulį išvydo neišnešiota ir iš tikrųjų gyveno vienoje iš tėvo ekspozicijų.
Tiesą sakant, jo metodai tuo metu buvo pažangos viršūnė. Inkubatoriai buvo importuojami iš Prancūzijos, kuri tuo metu pirmavo neišnešiotų kūdikių globos srityje. Jis primygtinai reikalavo, kad jo kūdikiai būtų maitinami krūties pienu, taip pat ragino slauges išimti mažylius iš inkubatorių, juos priglausti ir bučiuoti (tai labai prieštaravo tuo metu vyravusiai medikų pasaulėžiūrai, kad kontaktas su naujagimiais privalo būti minimalus), ir netgi įdarbino specialų virėją, kuris ruošė vitaminais praturtintą maistą žindyvėms.
Be to, M. Couney priimdavo visus kūdikius, nekreipdamas dėmesio į jų rasę ar visuomeninę padėtį, kas tuo metu taip pat buvo itin progresyvus žingsnis.
Žinoma, neišnešiotų kūdikių priežiūra kainavo nepigiai. 1903 metais per dieną ji atsieidavo 15 dolerių (šiandien tai atitiktų maždaug 405 dolerius arba 350 eurų), tačiau tėvams nereikėjo mokėti nė cento. Žiūrovai ėjo miniomis, tad už bilietus surinkti pinigai daugiau nei padengė veiklos išlaidas. O kad susidomėjimas neblėstų, M. Couney nevengdavo net suktų gudrybių – pavyzdžiui, norėdamas akcentuoti neišnešiotukų kūnelių silpnumą ir mažumą, specialiai juos vilkdavo gerokai per dideliais drabužėliais.
Taigi, netrukus analogiškos ekspozicijos atsirado Atlantik Sityje, taip pat jo šou buvo demonstruojamas įvairiuose pramogų parkuose ir mugėse visoje šalyje. Iki ketvirto dešimtmečio savo įsitikinimus spėjo pakeisti ir užsispyrusioji medikų bendruomenė – kad ir nenorom, bet ėmė rodyti M. Couney pagarbą. Kai kurie gydytojai pradėjo patys siųsti anksčiau laiko gimusius kūdikius pas M. Couney. Ir tik jam mirus neišnešiotų kūdikių inkubatoriai buvo perkelti į gimdymo skyrius.
Vis dėlto, šio gerojo gydytojo pasiekimus iškalbingiausiai liudija skaičiai: per beveik pusę amžiaus trukusią karjerą M. Couney pasirūpino maždaug aštuoniais tūkstančiais kūdikių ir tvirtino iš jų išgelbėjęs maždaug 6500 – tai stulbinantis 85 procentų išgyvenamumo rodiklis.
