Būtent tai ir išdavė, kad Rusijos kariai buvo Rytų Ukrainoje.
Taip pat savo knygoje buvęs Prancūzijos vadovas aprašo, kaip buvo deramasi ir pasirašyti Minsko susitarimai.
F. Hollande'as – pirmasis iš vadinamojo normandiškojo ketverto vadovų, pasitraukęs iš valdžios ir tapęs laisvas papasakoti kas jam atrodo svarbu, nes vėl siekti prezidento posto jis neketina.
Jo memuaruose – gausu detalių ir gana atvirų vertinimų, skelbia Ukrainos naujienų portalas „Unian“.
Ukrainiečiams Prancūzijos prezidento prisiminimai yra itin įdomūs dėl kelių puslapių, kur kalbama apie derybas Minske, po kurių buvo pasirašyti Minsko susitarimai.
„Kaip neprisiminsi tos ilgos 2015 metų vasario 11-osios nakties, praleistos dideliuose bedvasiuose Nepriklausomybės rūmuose Minske, Baltarusijoje? – rašo buvęs Prancūzijos vadovas. – Viskas vyko pačiame krizės įkarštyje, kurį išgyveno Ukraina, kai buvo nuverstas prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius, atsisakęs pasirašyti Europos Sąjungos asociacijos susitarimą.“
„Vladimiro Putino siekiai buvo gana akivaizdūs, – prisimena F. Hollande'as. – Jis norėjo išlaikyti savo įtaką rusakalbiuose regionuose ir maksimaliai susilpninti proeuropietišką valdžią Kijeve. Žlugus ugnies nutraukimo režimui, kilo dar aršesnės kovos tarp Ukrainos karių ir sukarintų separatistų dalinių“.
Vakarų derybininkai tikėjosi „nutraukti ugnį ir pasiekti kompromisą, leisiantį išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą“. Tačiau, kaip pasakoja F. Hollande'as, konferencija pirmame aukšte truko begalybę ir buvo bevaisė: tai atitiko Rusijos tikslus.
„Labai greitai supratau, kad V. Putinas nori išlošti laiko ir atidėti ugnies nutraukimą kaip galima ilgesniam laikui, kad separatistams būtų suteiktas šansas apsupti Ukrainos kariuomenę ir užkariauti papildomų pozicijų, – savo memuaruose rašo buvęs Prancūzijos prezidentas. – Kartu su Angela Merkel mes siūlėme atnaujinti derybas siauresniu formatu, atsisakyti vakarienės ir kuo greičiau pradėti darbą.“
F. Hollande'as pažymėjo, kad Vokietijos kanclerė nebijo V. Putino. „Ji jį gerai ir seniai pažįsta ir moka su juo kalbėti“, – pažymėjo jis. Savo ruožtu V. Putinas, kaip pastebėjo buvęs Prancūzijos vadovas, niekuomet nepraleidžia progos pagąsdinti A. Merkel „sujungdamas grasinimus su komplimentais ir prisiminimais“.
Pavyzdžiui, Sočyje jis primygtinai reikalavo, kad susitikime dalyvautų ir jo... šunys, žinodamas, kad A. Merkel nemėgsta šunų.
„Ji be galo kantri, yra pripratusi prie ilgų derybų ir, kas yra neįtikėtina, jai beveik nereikia miego“, – savo mintimis knygoje dalijasi F. Hollande'as.
Vakarienės atsisakymas F. Hollande'ui buvo „nemaloni, bet būtina auka“. Derybininkai buvo pasodinti prie „nepatogaus žemo apvalaus stalo“ ir jiems buvo patiekti „siaubingi sumuštiniai“.
Pirmąjį būsimo Minsko susitarimo juodraštį parašė A. Merkel, prisimena buvęs Prancūzijos prezidentas. „Ji niekam, net savo patarėjams, neleido formuluoti susitarimo straipsnių, – pasakojo F. Hollande'as. – Toks jau yra jos temperamentas ir tokia metodika: ji labai rimta, uoli ir dėmesinga. P. Porošenka ir V. Putinas nuolat kėlė vienas prieš kitą balsą. Rusijos prezidentas kartą taip susinervino, kad grasino galutinai sutriuškinti Ukrainos kariuomenę. Būtent tai ir išdavė, kad Rytų Ukrainoje yra Rusijos karių. Tuomet V. Putinas susivokė ir susivaldė.“
„P. Porošenka ryžtingai gynė savo šalies suverenitetą, o V. Putinas siekė autonomijos sukilusioms provincijoms ir norėjo atitolinti ugnies nutraukimą dar trims savaitėms. Jis buvo toks nelankstus, kad neigė savo tiesioginį ryšį su separatistų vadeivomis ir sakė, kad negali už juos spręsti, reikalavo, kad su jais būtų konsultuojamasi atskirai“, – prisimena buvęs Prancūzijos prezidentas.
Pasakodamas apie derybų eigą, F. Hollande'as pabrėžia, kad derybos judėjo į priekį labai lėtai, buvo daug prieštaravimų, kuriuos buvo sunku suderinti.
„Septintą ryto po bemiegės nakties V. Putinas ir toliau reikalavo, kad ugnies nutraukimas būtų atidėtas, – pasakojo buvęs Prancūzijos vadovas. – Tam, kad pasiektume rezultatą, mes argumentavome prieš Rusiją nukreiptomis sankcijomis, kurios jau buvo įvestos. Jis apsimetinėjo, kad tarsi nesupranta arba negirdi, apie ką mes kalbame. Galiausiai sutarėme, kad ugnis bus nutraukta po keturių dienų, o vėliau vyks sunkiosios ginkluotės atitraukimas ir apsikeitimas belaisviais. Provincijų autonomija atmesta. Tuomet V. Putinas staiga pareiškė, kad reikia pasikonsultuoti su separatistų vadeivomis. Jų emisarai taip pat buvo Minske. Kur būtent? Kažkokiame viešbutyje ar gretimame kabinete? Tačiau mes jų taip ir nepamatėme.“
Kremliaus valdovas išėjo, o A. Merkel, F. Hollande'as ir P. Porošenka šiek tiek nusnūdo krėsluose.
Devintą ryto paaiškėjo, kad separatistams susitarimas netinka. A. Merkel ir F. Hollande'as turėjo skubėti, nes reikėjo grįžti į Briuselį.
„Tą kartą mūsų kantrybė trūko, – pripažino buvęs Prancūzijos vadovas. – Mes reikalaujame nedelsiant susitikti su Rusijos prezidentu ir sužinome, kad kol mes mėginome, kaip galėdami, pamiegoti derybų salėje, jis įsikūrė dideliame kabinate su lova, net, rodos, patogia... Jis dvi valandas pailsėjo ir atrodė gerokai geriau nei mes...“
„A. Merkel lediniu balsu pažadėjo V. Putinui ilgalaikę izoliaciją, – pasakojo F. Hollande'as. – Šis sudvejojo ir vis ieškojo būdų laimėti laiko... Jo tikslas – maksimaliai susilpninti Kijevą, tikintis, laikui bėgant, pamatyti valdžioje komandą, kuri gintų Rusijos interesus ir nutoltų nuo Europos Sąjungos.
Labiausiai jis nenorėjo, kad Ukraina prisijungtų prie NATO ir gautų ginklų, kurie galėtų pakeisti jėgos balansą. V. Putinas išeina paskambinti. Po kelių minučių sugrįžta ir praneša, kad separatistai – tie patys, apie kuriuose ryte kalbėdamas jis sakė, kad jų esą nepažįsta, – sutinka.“
F. Hollande'as pažymi, kad Rusijos ir Ukrainos karas dažnai vadinamas naujuoju Šaltuoju karu. „Tai ne visai taip, – mano buvęs Prancūzijos prezidentas. – Žinoma, Vladimiras Putinas mėgina atkurti savo įtaką buvusiose sovietinės imperijos teritorijose. Tačiau nebekalbama apie radikaliai priešingų visuomenės sistemų priešpriešą. Kalbama apie kovą už nacionalinius interesus. Rusijos vadovas nori aplink save matyti ledinę užkariautų žemių liniją. Jo taktika yra skatinti savo draugus kovoti su jo priešais, kad vėliau būtų galima įšaldyti tuos konfliktus. Pilkoji zona jau susiformavo pasienyje su Ukraina, Gruzija, Moldova, Azerbaidžanu. Tai nepriklausomos, bet susilpnintos šalys.“
F. Hollande'as taip pat neabejodamas įvardija lėktuvo MH-17 avarijos kaltininkus. „Likus keliems mėnesiams iki derybų – 2014 metų liepą prorusiškų kovotojų paleista raketa netyčia numušė Donecko rajone „Malaysia Airlines“ lėktuvą, nusinešdama 298 keleivių, iš kurių 80 buvo vaikai, gyvybes“, – rašo jis.
F. Hollande'as nepakeitė savo šaltoko požiūrio į V. Putiną, kurį demonstravo nuo pat pirmųjų savo darbo Eliziejaus laukuose dienų. Skirtingai nei dauguma Prancūzijos prezidentų, jis išliko kritiškas Rusijos prezidento atžvilgiu iki pat savo kadencijos pabaigos.
Būtent F. Hollande'as atsisakė Rusijai tiekti „Mistral“ laivus, nepaisant jo pirmtako pasirašyto susitarimo ir sumokėto avanso.
Atsitraukęs nuo didžiosios politikos jis daro išvadą: „Kompromisai, nors ir pasiekiami impulsyviai, yra būtini, tačiau jie neišsprendžia problemos: kuriamas trapus pasaulis, rusų primestos realijos tampa norma. Karą pavyksta sulėtinti, tačiau dominavimas įsišaknija. V. Putinas įbaugina, kad jam būtų patogu derėtis. Jis neužkariauja, o atkanda teritorijas, kąsnis po kąsnio“.