12
Kitas

Komentuoja psichologė Palmira Diržienė

Na ir pati tuo skųstis negaliu. Tačiau problema slypi kitur. Aš nemėgstu bendrauti, paplepėjimai man yra didelė vidinė kančia. Būdama žmonių grupėje aš kalbu, juokauju, bendrauju, palaikau pokalbį ir kontaktą, tačiau taip pat jaučiu, kaip visa tai mane drasko viduje.

Po dienos ar vakaro giminės pasisėdėjimų plepant ir bendraujant vėliau prireikia keleto dienų tylos, kad užlopyčiau savo viduje kažką, ką labai aiškiai jaučiu plyšus, trūkus. Net ir lengvi susiėjimai prie vakarienės didesnėje žmonių grupėje (mano atveju didesnė – keturi, penki ir daugiau žmonių) mane viduje sudrasko ir išsiurbia iki visiško jėgų netekimo, liūdesio, apatijos, apetito netekimo.

Kur yra problema? Paprastai aš dirbu betarpiško bendravimo su žmonėmis reikalaujantį darbą ir neturiu nei auditorijos baimės. Tačiau buvimas tarp žmonių man yra sunki misija. Apskritai noriu tylos. Bijau, kad ilgainiui išlaikyti komunikabilaus ir šaunaus, noriai bendraujančio žmogaus kaukę bus vis sunkiau ir sunkiau. Man 40 metų. Mano aplinkoje niekas negali suprasti, kaip aš nenoriu važinėti / vaikščioti į svečius. Kodėl nenoriu atsipalaiduoti linksmindamasi iki paryčių? Kodėl noriu namo, kai baliuje linksmybės „tik prasideda“?

Tuo tarpu man atrodo, kad aš geriausiai pailsiu būdama viena, tyloje, skaitydama ar vaikštinėdama gamtoje, su niekuo iš žmonių nesikalbėdama. Tačiau tokį mano poreikį artimieji laiko pateisinimu mano kažkokio išpuikimo, laikymo savęs geresne už kitus. O aš tik noriu apsaugoti save nuo išsekimo ar tam tikro nesveiko paklaikimo, ir kitus nuo mano pykčio, nerimo priepuolio, kuomet pasijusiu viduje išdraskyta nuo per didelio kontakto su žmonėmis.

Dabar dar kartą perskaičiau viską, ką parašiau, ir pasijutau išties ligone.

12
Kitas

Komentuoja psichologė Palmira Diržienė