Ar lietuviai pasmerkti būti neturtingi, ar iš vis galima ką nors dėl to padaryti, jei paaiškėjo, kad skurde užkoduojami skurdūs sprendimai? Šia tema festivalyje „Būtent“ diskutavo neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė, telekomunikacijų ekspertas Liudvikas Andriulis, Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovė Jurgita Pocienė ir Šiaulių banko vadovas Vytautas Sinius. Diskusiją moderavo Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius.
Pinigų vertės moko nuo vaikystės
V. Siniaus nuomone, bazinis finansinio raštingumo žinių paketas vaikams turėtų būti suteikiamas mokykloje.
„Tai yra visas kompleksas. Pradžioje – šeimoje ugdomi įgūdžiai, tuomet mokykloje veikianti sistema. Išeinant į savarankišką gyvenimą, svarbus bazinių žinių turėjimas, būtinas pradedant savo finansinį gyvenimą“, – mano V. Sinius.
Kaip tai galėtų būti pritaikoma tikrose situacijose, papasakojo šešių vaikų mama J. Pocienė, mananti, kad tėvai tiesiog privalo ir mokyti vaikus, ir rodyti pavyzdį, kaip sunkiai pinigai yra uždirbami, skaičiuojami ir taupomi.
„Vaikams leidžiame pajausti pinigų vertę. Šeimoje nėra dienpinigių, jų be priežasties tiesiog neduodame. Maitinimą jie gauna, todėl žinome, kad mokykloje bus pavalgę, o tam, kad nusipirktų bet ką, pinigų neskiriame.
Tačiau jie tuos pinigus gali užsidirbti. Tai, aišku, suaugusio žmogaus akimis galėtų atrodyti juokingas darbas, tačiau mažam vaikui galima leisti sudėti, tarkime, atvirukus į vokus ir už tą darbą duoti „atlyginimą“. Tokių mažų darbelių visą laiką turime, vaikai patys siūlosi, ką dar galima padaryti, klausia, kokių dar yra darbų.
Jie turi tokią galimybę ir, aš manau, kad tai juos paskatins pajausti pinigų vertę, galbūt ateityje jie kitaip žiūrės į išlaidas. Kai atsiduriame kokioje nors vietoje, kur daug prekybviečių, aš labai abejoju, kad jie išleis pinigus pirkdami balioną ar žaisliuką. Jie klaus tėčio, ar jis galėtų nupirkti, o kai jiems pasakys, kad turi pinigų patys ir gali už savo pinigus nusipirkti, atsisakys, nes jaučia, kad pinigas vertesnis nei žaisliukas“, – apie tai, kaip moko savo vaikus, papasakojo J. Pocienė.
Didelio nepritekliaus aplinkoje užkoduojami skurdūs sprendimai
Yra mokslinių tyrimų, įrodančių, kad finansinius sprendimus lemia aplinka, kurioje žmogus užaugo. Kaip tai veikia ir ką galima pakeisti, kad vaikystės namai netaptų finansinių problemų pagrindu ateityje, paaiškino neurolomokslininkė U. Neniškytė.
„Mes gimstame su tam tikru gebėjimų potencialu, kurį galime pasiekti arba ne. Sakyčiau, kad finansinio raštingumo, vykdomųjų funkcijų, kontekste, kur renkamės ir priimame sprendimus, didžioji dalis mūsų maksimalaus potencialo nepasiekiame, nes mes specialiai tam nesitreniruojame, tiesiog ugdomės kokiame nors kontekste. „Klasikinis“ žmogus įdeda mažiau pastangų nei reikėtų, kad tą potencialą pasiektų. <...>
Problema atsiranda, kai žmonės auga nepritekliuje, kontekste, kur jie ne tik vidutiniškai nesiugdo, bet ,apskritai, gauna mažai stimuliacijos. Neuromoksliškai žiūrint į vaikus, kurie auga neprivilegijuotuose kontekstuose, stebimi net smegenų struktūrų pakitimai, kurie po to daro įtaką tam, kaip jie gali priimti sprendimus.
Šitie žmonės užaugę turi menkesnę impulsų kontrolę. Kai kalbame apie finansinį raštingumą, kalbame apie impulsyvų pirkimą, impulsyvų skolinimąsi, kitokį rizikos vertinimą.
Žmonių iš neprivilegijuoto konteksto rizikos vertinimas dažnai yra kitoks – jis gali būti tiek pernelyg pesimistiškas, tiek pernelyg optimistiškas. Problema kyla tiek vienu, tiek kitu atveju. Pesimistiniu atveju žmogus visą laiką siekia taupyti, kas šiuolaikinėje ekonominėje sistemoje iš tikrųjų nėra palanku. Jeigu vertinimas yra pernelyg optimistiškas, atsiranda tokie dalykai, kaip blogos paskolos ir panašiai“, – teigė U. Neniškytė.
Remiantis mokslininkės pasakojimu, menka impulsų kontrolė finansų atžvilgiu galiu būti sukontroliuojama, tai nėra nuosprendis, reiškiantis, kad žmogus niekuomet nemokės tikslingai naudoti pinigus.
„Tos smegenų sritys, kurios yra atsakingos už vykdomąsias funkcijas, lieka lanksčios, plastiškos net ir suaugusiame amžiuje. Tai galima koreguoti, pasaulyje yra daug „Išlipimo iš skurdo“ programų, kurios geros ne tuo, kad skiria pašalpą tam, kad žmogus išgyventų mėnesį, jų esmė yra ugdyti vykdomąsias funkcijas, finansinį raštingumą“, – paaiškino mokslininkė.
Siūlo „bendrojo gyvenimo“ pamoką vietoje darbų pamokos
Anot L. Andriulio, svarbu ne tik vaikų ugdymas, bet ir tai, kokią įtaką vaikams daro šalia jų esantys suaugusieji, kurie dažnai žmogaus karjerą paaiškina žodžiais, leidžiančiais susidaryti klaidingą įspūdį, kad pinigų turi tik tie, kas juos uždirba nesąžiningai.
„Daugybė žmonių neturi net menkiausio supratimo apie tai, kaip veikia verslas, visuomeninės institucijos, kas yra pinigai, kapitalas ir visa kita. <...> Vaikai, kurie gyvena skurde, neturi nieko, su kuo galėtų pasišnekėti apie pinigus. Ką galėjau sužinoti iš savo tėvų, jei jie patys nieko nežinojo, kai visas jų finansinis raštingumas buvo apribotas supratimo, kad darbininkas uždirba 60 rublių, o inžinierius – 125. Tiek tėra bendrojo supratimo apie pinigus.
Mokyklose vaikų nemokome paprasčiausių dalykų – kas yra pardavimai, kaip veikia pinigų srautas, kaip nupirkus daiktą pigiau galima jį parduoti brangiau, kaip parašyti raštą, kaip padaryti prezentaciją, kas yra pagrindiniai įstatymai, kuo skiriasi individuali veikla nuo uždarosios akcinės bendrovės“, – kalbėjo L. Andriulis.
Jo nuomone, tai galėtų išspręsti „bendrojo gyvenimo“ pamoka. Švietimo ministrė tokiam siūlymui pritaria iš dalies. Jos nuomone, nebereikia klausti, ar tokių žinių žmonės turi išmokti mokykloje, bet reikalingų įgūdžių turėtų padėti įgyti visa patirtis mokykloje, o ne viena pamoka.
„Mokykla nėra pastatas. Mokykla, pirmiausiai, yra mokyklos bendruomenė – vadovai, savivaldybė, tėvai, mokiniai, mokytojai. Siūlymai, kurių labai daug susilaukiame – reikia brandos. Kai baigia žmogus mokyklą, įteikiame brandos atestatą, o ką įteikiame realiai – krūvą pažymių, įprastai tai, kokiu balu išlaikei egzaminus, bet ne tai yra mokykla. Didieji su tuo susiję pokyčiai yra ugdymo turinio kaita, bet tai pats sudėtingiausias klausimas suvokiant, kokioje vietoje esame ir nuo kur startuojame“, – teigė ministrė, sukritikavusi griežtai dalykinę sistemą.
Prie mokymų ekonomikos pamokas vedantiems mokytojams prisidedantis V. Sinius pasakojo, kad patirties ir žinių trūkumas pastebimas ir tarp pačių pedagogų. Dėl šios priežasties, jo nuomone, svarbi ne tik ugdymo programa, bet ir kas moko finansinio raštingumo mokykloje.
„Su visa pagarba, tie mokytojai būna ne tos srities profesionalai, o prisiduria prie kitų mokymo programų ir tai labai jaučiasi. Šiek tiek dėstome mokytojams, kurie moko ekonomikos ir iš klausimų matosi nedidelė ekonominė patirtis“, – kalbėjo V. Sinius.
Siūlo įvertinti du aspektus
Nuolatinis siūlymas taupyti gali būti įžeidžiantis, sakė L. Andriulis. Apie tai, kaip šiuo metu stengiamasi ištraukti žmones iš skurdo, kalbėdami diskusijos dalyviai sutarė, kad maisto ir pinigų „iš dangaus“ teikimas problemos nesprendžia.
Neuromokslininkė U. Neniškytė mano, kad sręsti šią problemą reikėtų ir asmeniniu, ir valstybiniu lygmeniu.
„Mano nuomone ir pagal tyrimus, finansinio raštingumo finansinei sėkmei neužtenka. Finansinis raštingumas yra tik faktai ir instrukcijos. <...> Jeigu užtektų tik faktų ir informacijos, kad mes priimtume sprendimus, nerūkytume ir nevartotume alkoholio, bet mes sprendimus priimame kažkaip kitaip.
<...> Be racionaliojo komponento yra emocinis komponentas ir sprendimo priėmimo metu, net čia sėdintiems žmonėms, kurie galvoja, kad visada yra racionalūs, emocinis komponentas yra svarbesnis. Tam, kad sugebėtume tas instrukcijas taikyti praktiškai savo sėkmei, turime pažinti save, savo siplnybes, apčiuoptume, kada buvo priimtas nesėkmingas sprendimas“, – aiškino U. Neniškytė.
Kalbėdama apie valstybinį lygmenį, ji pabrėžė, kad svarbu leisti žmonėms pasijausti galinčiais lemti savo ateitį, nes, anot jos, kartais atrodo, kad politikai taip nemano.
Remiantis diskusijos dalyvių teiginiais, pats žodis „pašalpa“ leidžia pagalvoti, kad žmogus tėra prašytojas, o nuolatinis kalbėjimas, kad pinigai skiriami tam, jog mėnesį būtų galima „išgyventi“ iš esmės nemoko mąstyti apie ateitį.
„Tai, mano galva, tiesiog sustabdo žmones ir jie visai net nesistengia ko nors siekti ir norėti, apskritai, galvoti, kaip galima užsidirbti. Vis tiek juk kiekvienas žmogus pirmiausiai turi galvoti kaip save išlaikyti.
Vaikas mato, kaip tėvai tai daro ir po to užaugęs turi būti ne „išlaikytinis“, ne toks, kuriam kažkas turi nukristi iš dangaus, o sugebėti pats kelti save aukštyn“, – mano J. Pocienė.