Žinoma, niekas iš jų neišdrįso mesti iššūkio Donato Ulvydo kino projektui, nes tai būtų pakankamai nemaža rizika prarasti investuotus pinigus, todėl daugelis apsiribojo komedijos žanru. Ir būtent šis žanras tapo einamiausiu per pastaruosius šešerius metus. Didesnė dalis filmų apsiribojo juokeliais žemiau bambos, prastais aktoriniais pasirodymais ir nykiais dialogais, kurie priversdavo jausti svetimą gėdą dėl tų filmų scenaristų.
Tiesa, karts nuo karto kino teatruose buvo galima pamatyti išties neblogas ir netgi geras komedinio žanro juostas kaip „Tarp mūsų berniukų“ ar „Kaip pavogti žmoną“ , bet visumoje žiūrovai buvo maitinami kažkokiomis atliekomis, o ne gerais produktais, galinčiais priversti mus didžiuotis nacionaliniu kinu.
Tačiau kaip tu gali tai padaryti, kai kino kūrėjai negerbia savo žiūrovų, pristatydami jiems tokius nieko vertus filmus (jeigu juos galima pavadinti filmais) kaip „Patriotai“, „Kunigo naudą velniai gaudo“, „Aš – Žvaigždė“, „Poilsiautojai“ bei „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“. Pastarieji du mano asmeniniame šiais metais matytų blogiausių filmų sąraše išvis užima garbingas pirmąsias vietas. Ir jau galvojau, kad po tokių potyrių kine manęs daugiau niekas nenustebins, nes jau su jais buvo pasiektas tikras lietuviško kino dugnas. Bet kur gi tau... Pasirodė „Pliusas“.
Kaip galėjote pastebėti, ši mano apžvalga, recenzija, paverkšlenimas ar tiesiog į kiną vaikštančio piliečio nuomonė skiriasi nuo įprastų mano parašytų tekstų, kuriuose dažniausiai bandau pristatyti filmą, neišpasakodamas svarbiausių siužetinių detalių ir tuo pačiu paminėdamas esminius mano aptariamų juostų aspektus. Bet kai kino juosta neturi jokių teigiamų aspektų, tai tikrai sunku vertinti jį pagal šabloną, pritaikytą bent jau į filmus panašiems projektams.
Šio kine pasirodžiusio daikto, nes filmu jį pavadinti man tiesiog neapsiverčia liežuvis, vienas iš kūrėjų yra žinomas komediantas Artūras Orlauskas, kuris „Pliusą“ kuravo taip nuoširdžiai, jog jis pavirto į vieną iš jo „genialių“ juokelių. Man kartais sunku suvokti, kokio velnio į kino areną eina žmonės, kurie su kinu neturi visiškai nieko bendro. Bet tiek to, ne man teisti žmones už jų norą pasipinigauti. Gi svarbiausia tokių „filmų“ pasirodymo priežastis – pinigai.
Liūdniausia yra tai, jog į tokius nieko vertus kino teatruose rodomus darbus eina nemažai žmonių, kurie priverčia kai kuriuos š*rankius ir toliau regresuoti kuriant vienodos kokybės produktus. Gi vien iš anonso galima suprasti koks nykus „filmas“ laukia. Tačiau kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog jeigu jie parems lietuvišką, nors ir labai prastos kokybės filmą, jo kūrėjai iš uždirbtų pinigų ateityje sugebės sukurti kažką geresnio. Nė velnio. Kokybė bus arba tokia pati, arba dar blogesnė. Puikiu pavyzdžiu yra Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ ir jo tęsinys.
Bet ne apie Tadą Vidmantą čia noriu kalbėti. Susitelkime į „Pliusą“, po kurio peržiūros daugeliui adekvačiai mąstančių žiūrovų teks reabilituotis su kokybiškais filmais. Bent jau aš tai tikrai žadu peržiūrėti dar kartą kokią nors „Krikštatėvio“ trilogiją ar kelis Alfredo Hitchcocko šedevrus.
Visa šio filmo struktūra primena pigų lietuvišką serialą, kurį galėtų žiūrėti nebent gyvenimo džiaugsmą kaime praradę garbaus amžiaus žmonės. Ir tai yra visiška tiesa. Jau po pirmų kelių minučių galima suvokti, koks pusantros valandos pragaras mūsų lauks. Jeigu man netektų rašyti apie šį brudą, tai jau po penkių minučių atsistočiau ir išeičiau iš salės demonstratyviai trenkęs durimis. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl verta tai padaryti.
Istorija čia sukasi aplink mažo miestelio gyventojus, kurie susiduria su ganėtinai rimta problema – kokaino siunta. Šis radinys tampa ne tik svarbiausiu visos siužetinės linijos akcentu, bet dar ir humoro elementu. Bet čia gi nieko keisto. Gi filmą kuravo pats Artūras Orlauskas, kuris humore yra taip pasikaustęs, jog visokie George‘ai Carlinai turėtų slėptis po pernykščiais lapais.
Todėl pradžioje noriu papasakoti Jums apie tiesiog fantastiškas humoreskas, kuriomis pusantros valandos mus maitino šios juostos kūrėjai. Tiksliau, kūrėjas.
Viskas čia yra labai paprasta. Aktualijos yra tokios, kad vieni nori pasididinti krūtinę, nes kaip gi be silikoninių burbulų galima gyventi šiame XXI amžiuje? Kiti trokšta apsiriboti nuo nereikalingo parapijos moterų dėmesio (žiūrėkite, gražus kaip saldainiukas kunigas, kurio nori pragauti visos bažnyčioje besilankančios moterytės), o vieni pešasi dėl turtų, kuriuos paliko giminaitis. Dar, žinoma, yra narkotikai, kuriuos medžioja vietiniai protu nepasižymintys banditai-degeneratai. Labai šmaikštu, tiesiog labai naujoviška ir šviežia, jog nuo juoko galima ir uždusti.
Aš puikiai suprantu, jog kai esi scenoje ir skaldai provincijos gyventojams bajerius, kurie buvo aktualūs prieš penkerius metus, o tavo humoras buvo madingas prieš du dešimtmečius tiems patiems provincijų gyventojams, ir šiuo atveju viskas paeina, bet čia yra kas kita. Tai nėra scena, o filmas, kurį rodo visi šalies kino teatrai. Todėl bent jau būk malonus ir sugalvok kažką tikrai juokingo ir dar negirdėto, o ne skaldyk tuos pačius beprasmiškus juokelius įvyniodamas juos į panašų stilių, kuris yra būdingas Emilio Vėlyvio „Zero“ serijos filmams. Tai tiesiog neskanu ir kvepia plagiatu.
Dar kalbant apie humorą, kurio čia, beje, šiek tiek intelektualesniam žmogui nėra, galėčiau trumpai paminėti ir personažus, kurie turėjo neva labai juokinti. Bet man kažkaip nebuvo juokinga žiūrėti į klišinius provincialių žmonių portretus, kurie labiau graudino dėl to, jog tokių žmonių vis dar yra. Nė vienas iš filme pasirodžiusių pagrindinių herojų neturėjo visiškai jokio cinkelio, dėl ko būtų bent jau įdomu stebėti juos ir jų situacijas iš šono. Net ir jaunas kunigas, kuris tiktų žurnalo viršeliui, buvo perdaug hiperbolizuotas ir banaliai nulaižytas. O mafijozai... Čia dabar kiekvieną kaimo japą, kuris nešioja treningus, mes vadinsime mafijozu? Matyt, kad taip.
Gaila, tikrai gaila, jog čia nusifilmavo būrys išties gerų aktorių, kaip Ineta Stasiulytė, Ramūnas Šmukauskas, Mindaugas Papinigis bei legendinė Hana Šumilaitė. Stebint juos ir dar kitus personažus įkūnijusius žmones, buvo graudu žiūrėti, nes visi jie nesistengė ir akivaizdžiai buvo nepasiruošę. Čia taip kalbu dėl to, jog kai kuriose scenose buvo galima pamatyti tokių vaidybos perlų, jog net žymi „Coca-Cola“ reklama su Lietuvos „Instagram“ žvaigždėmis gali pasirodyti pakenčiama. Rimtai, turiu klausimą filmo kūrėjams. Ar Jūs kiekvienai scenai skyrėt po dublį? Nes susidaro toks vaizdas, kad būtent taip ir darėte.
Tiesa, visai pamiršau. Buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas irgi čia yra. Scena su juo tai kažkas tarp Minedo pasirodymo Eurovizijos atrankoje ir Eugenijaus Ostapenko žygio be kelnių Klaipėdos gatvėmis. Rimtai, kaip buvo įmanoma sugalvoti tokį mėšlą ir į jį įvelti šį žmogų?
Man tikrai sunku reikšti mintis, nes tiek daug pykčio ir negatyvo parsinešiau iš seanso, jog išties yra sunku sudėlioti mintis. Bet kažkaip pasistengsiu tą padaryti.
Beje, visą šio projekto rodymo laiką svarsčiau, kas gi yra režisierius, nes atsižvelgus į Artūro Orlausko keliamus video į Youtube ir jo Facebook paskyrą, būtų nesunku numanyti, jog jis juo ir buvo. Bet ne, pasirodo juostą kūrė kažkoks Mark Goldman, apie kurį net ir visagalis internetas nutyli. Žinoma, IMDB rašo, kad yra toks žmogus, kuris kūrė Holivudinius serialus, bet kažkaip abejoju, jog čia tas pats asmuo.
Ir dabar pati smagiausia dalis. Jeigu „Pliuso“ scenarijus prilygo Artūro Orlausko pasirodymams, tai techninė šio filmo pusė prilygsta kilometrinei srutų duobei. Nejuokauju, čia viskas yra taip blogai, jog aš nesuvokiu, kaip tokį techniškai netvarkingą projektą kino teatrai išvis leido rodyti.
Pirmiausia – estetika. Vizualus filmo pateikimas pradedant kameros darbu ir užbaigiant montažu atrodo išties apgailėtinai. Scenos sulipdytos neatsakingai, todėl visa siužetinė linija kartais atrodo be ryšio, lyg tai būtų kokie nors iš konteksto iškirpti nevykusio serialo epizodai. O kur dar akivaizdi alkoholio reklama, kurią bandė nuslėpti pakankamai idiotišku būdu – ant alaus pavadinimo užklijuoti juosteles. Gal čia buvo koks nors juokelis, skirtas sveikatos ministrui? Jeigu taip, tai labai nevykusiai jis buvo pateiktas bendram alaus scenos kontekste.
Bet geriausia dar prieš akis. Galiu lažintis, jog filmas neturėjo jokių grimuotojų, o tuo labiau kostiumų dizainerių. Nemeluosiu, sėdint kino salėje jaučiausi lyg bučiau atėjęs į kokią nors repeticiją, kurioje aktoriai dalyvavo su kasdieniais rūbais, su kuriais jie vaikšto į parduotuvę ar į parką pasivaikščioti. Grimas... Man tikrai sunku yra suvokti kiną kuriančius žmones, kurie nesugeba bent jau pasistengti, kad aktoriai atrodytų kaip žmonės, o ne kaip zombiai pajuodusiais paakiais. Pudra ne taip ir brangiai kainuoja. Gi turėjote pinigų, tai skirti kelis eurus kelionei į kosmetikos parduotuvę tikrai buvo galima.
Čia ir sustosiu. Nuoširdžiai raginu aplenkti šią menkos vertes produkciją, kuri paskatins dar labiau nekęsti lietuviško kino. O gi yra tikrai neblogų nacionalinių juostų, kurios gal ir nepretenduoja į „Oskarus“, bet jos bent jau yra žiūrimos.
Apibendrinus, „Pliusas“ – tai blogiausia, kas nutiko su Lietuvos kinu atgavus Nepriklausomybę. Tai net ne filmas, o savo smarve unikali pamazgų duobė, kuri yra skirta toliau saulėgrąžų ir pigaus bambalinio gėralo nematantiems ir nuo alkoholio degradavusiems degeneratams.
Filmo anonsas:
