Jam patiko seksas, pinigai, vakarėliai ir šlovė – visi dalykai, kuriuos mėgsta dažnas futbolininkas.
Tačiau įspūdinga 26 metus trukusi C. H. Raposo karjera geriausiuose Brazilijos sporto klubuose, pasirodo, visuomet buvo gerokai už aikštelės ribų: iš tiesų jis per tą laiką niekuomet nespyrė kamuolio į vartus.
Šis žavus apgavikas pasinaudojo savo įgimta charizma, gausybe juokingų pasiteisinimų ir nepaprastu gudrumu, kad taptų žinomas ir apmulkintų vienas svarbiausių pasaulio futbolo komandų.
Visiems žinomą kaip Kaizeris, greičiausiai dėl savo panašumo į didįjį vokiečių futbolininką ir trenerį Franzą „Kaizerį” Beckenbauerį, jį Brazilijos futbolo legenda Renato Gaucho praminė „garsiausiu futbolininku, kuris niekuomet nežaidė futbolo“.
Kino teatruose pasirodžius dokumentinei juostai apie nepaprastą jo gyvenimą, Kaizeris, kuriam dabar yra 55 metai, ir toliau nė kiek nesigaili savo neįtikėtinos apgavystės.
Vyras pasakojo: „Klubai siaubingai elgėsi su daugybe žmonių, tad kažkas turėjo juos pergudrauti. Jie negalėjo manęs atleisti”.
„Visos komandos, prie kurių prisijungdavau, švęsdavo du kartus: kai aš pasirašydavau kontraktą ir kai palikdavau komandą“.
Kaizeriui futbolininko vaidmuo pirmiausia reiškė prabangų gyvenimo būdą, o tai visų pirma apėmė moteris.
Jis giriasi permiegojęs su tūkstančiu merginų, dažniausiai apsimesdamas savo draugu – tikra futbolo legenda R. Gaucho, taip pat rodydavo joms prastos kokybės vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip jis neva pelno įvarčius, nors iš tiesų tuose įrašuose buvo R. Gaucho.
Jis girdavosi: „Kiekvieną lankydavausi naktiniuose klubuose ir likdavau ten iki paryčių – nuo pirmadienio iki pirmadienio. Iš tiesų rytais niekuomet nebuvau tinkamos formos, kad galėčiau treniruotis ar žaisti“.
„Užsitikrindavau, kad mane pamatytų drauge su geriausiais Brazilijos futbolininkais. Vien būdamas futbolininku tapau tikru moterų magnetu. Buvau priklausomas nuo sekso, visai kaip Michaelas Douglas‘as. Per dieną permiegodavau mažiausiai su trimis moterimis“, – pasakojo apgavikas.
Kaizeris mokėjo suvilioti moteris, tačiau tai buvo vieni niekai palyginti su žavesiu, kurį jis pasitelkdavo, kad palenktų savo pusėn geriausių Brazilijos, Europos ir JAV futbolo klubų savininkus. Kreipdamasis į futbolo klubų vadovus, jis girdavosi nepaprastais savo pasiekimais. Būdamas puikus pardavėjas, C. H. Raposo sustiprindavo savo menamus pasiekimus teiginiais apie tai, kad sulaukdavo pasiūlymų iš tokių Europos milžinių kaip „Barcelona“.
Jis taip pat įtikindavo žurnalistus imti iš jo interviu, jog šitaip sukurtų mitą apie savo žinomumą, o jei to nepakakdavo, Kaizeris netgi papirkinėdavo gerbėjus, kad jie skanduotų jo vardą. Eroje prieš interneto atsiradimą galimybės patikrinti jo teiginius buvo ribotos, tad apgavystės ėjosi kaip per sviestą.
Brazilų puolėjas Bebeto sykį savo buvusiam komandos draugui ir bičiuliui pasakė: „Jo šnekos buvo tokios puikios, kad jei tik leisdavai Kaizeriui prasižioti, jis iškart pakerėdavo. Jis apžavėdavo visus – tai buvo neišvengiama. Toks jau jis yra“.
Vos pasirašęs sutartį su klubu, Kaizeris išsyk visą dėmesį skirdavo tam, kad tik išvengtų kamuolio spardymo. Jis prisipažino: „Dauguma futbolininkų atvyksta žaisti visiškai nusiteikę daug dirbti aikštėje, įnešti savo indėlį į komandos pergales ir mušti įvarčius. Tačiau aš savo dėmesį buvau sutelkęs kitur – man svarbiausia buvo bet kokia kaina išvengti susidūrimo su kamuoliu. Viskas sukosi apie tai, aš būčiau padaręs bet ką, kad tik išvengčiau žaidimo“.
Tai reiškė, kad teko pasitelkti originalius pasiteisinimus.
Mažiausiai keturis kartus jis atsisakė žaisti dėl senelės mirties. Taip pat teko sumokėti jaunimo komandos žaidėjui, kad šis Kaizerį sužeistų, o draugo dantų gydytojo jis prašė, kad parašytų melagingą išrašą apie sveikatos problemas ir įžūliai patvirtintų, jog apsimetėlio futbolininko kojų problemos susijusios su dantų bėdomis.
Viena komanda netgi pasikvietė į pagalbą gydytoją, tačiau apgavikas jam pasakė: „Pasiimk savo pinigus. Net nemėgink kažką daryti, nes aš ketinu likti sužeistas visą savo likusį gyvenimą“.
Kaizeris kartą netgi vožė sirgaliui per veidą tam, kad būtų pašalintas iš žaidimo dar net nepalietęs kojomis Rio de Žaineiro priemiestyje Bangu esančios futbolo aikštės.
Kai klubo savininkas ir pagarsėjęs gangsteris Castoras de Andrade pakvietė žaidėją pasiaiškinti, begėdis Kaizeris ėmė tvirtinti, jog sirgalius C. de Andrade išvadino nusikaltėliu.
Aiškindamas, kad vadovas jam yra tarsi antras tėvas, Kaizeris teigė šitaip pasielgęs gindamas C. de Andrade garbę.
Klubo savininką toks paaiškinimas taip pamalonino, kad jis pratęsė Kaizerio sutartį ir padvigubino jo atlygį.
„Kol aš buvau artimas klubo vadovui, galėdavau tame klube likti kiek tik širdis geidė“, – dėstė Kaizeris.
Daugelis Kaizerio komandos draugų žinojo, ką šis daro ir kam yra pasirengęs, tačiau niekas neprasižiojo, mat jiems Kaizeris atrodė mielas, o tuo pačiu ir naudingas sukčius.
„Jis visuomet buvo pasirengęs padaryti žaidėjams paslaugą“, – sako Carlosas Alberto Torress, 1970-aisiais pasaulio čempione tapusios Brazilijos futbolo rinktinės kapitonas.
Kaizeris apibūdindavo save kaip „futbolininkų auklę“ – jis prisiimdavo jų kaltes, kai šie įsiveldavo į nemalonumus, nusivesdavo juos į geriausius naktinius klubus arba derėdavosi su jų rėmėjais ar išpešdavo geresnį atlygį.
Ir, žinoma, svarbiausias dalykas – Kaizeris žinojo, kaip jiems parūpinti moterų.
Kaizeris, tikras širdžių ėdikas ir dabita, be vargo įtikindavo 15 ar 20 moterų atvykti į viešbutį, kuriame apsistojusi komanda, ir, vos tik šviesos užgesdavo, žaidėjai slinkdavo į Kaizerio kambarį, kur vykdavo tikra orgija.
„Aš parūpindavau jiems moterų, su kuriomis galėdavo pasimylėti. Ne tiesiog keletą bet kokių moterų, bet daugybę pačių seksualiausių“, – pasakojo Kaizeris.
Tokio rūpesčio rezultatas – galinga talentingųjų komandos draugų apsauga.
„Kai tik klubo vadovas sumąstydavo manęs atsikratyti, žaidėjai susitelkdavo drauge ir įtikindavo jį to nedaryti, nes aš atnešdavau klubui daug naudos. Aš suvienydavau visą grupę“, – aiškino apgavikas.
Brazilijos komandos legendos dokumentinio filmo „Kaiser: The Greatest Footballer Never To Play Football“ kūrėjams pasakojo, kad vis dar prisimena Kaizerį su didžiuliu palankumu ir susižavėjimu dėl jo nepaprastų apgaulių. Botafogo lūšnynuose su alkoholike motina užaugęs Kaizeris dar būdamas labai jaunas suvokė, kad, norėdamas išgyventi, privalės pasikliauti savo sumanumu. Jis sakė: „Esu išgyvenusiojo klastos ir valios dėka pavyzdys“.
„Kai esi kilęs iš Brazilijos vargšų, tėra trys būdai užsitarnauti pagarbą: gerai žaisti futbolą, gerai kovoti arba mokėti elgtis su moterimis“, – teigė Kaizeris.
Futbolas buvo jo išeitis iš skurdo. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje atsarginiai žaidėjai kaip jis nesusikraudavo didelių turtų.
Štai todėl tam, kad gautų papildomų pajamų, jis ėmėsi atsarginio plano — miegodavo su vyresnėmis moterimis, kurios jam už tai mokėjo. C. H. Raposo juokavo: „Moterys norėjo susitikinėti su Renato, tačiau jos mokėdavo už seksą Kaizeriui”.
Šiandien Kaizeris yra asmeninis treneris, dirbantis vien tik su moterimis. Jis vis dar seka tas pačias pasakas.
Kai kurios detalės laikui bėgant keičiasi. Savo knygoje Kaizeris pasakoja, kad į jo sutartį su Prancūzijos klubu „Ajaccio” kaip papildomas priedas įėjo šviesiaplaukė prostitutė, bet dokumentiniame filme jis sako, jog tokią papildomą naudą pridėti nutarė JAV klubas.
C. H. Raposo akivaizdžiai apgavo daugybę futbolo klubų savininkų ir vadovų ir įtikino juos pasižymintis talentu futbolui, nors iš tiesų vienintelis jo talentas buvo gebėjimas apgaudinėti.
Filmo režisierius Louisas Mylesas pasakoja: „Neturėkime visiškai jokių iliuzijų: jo apgavysčių apimtis yra milžiniška. Kaizeriui, kaip geriausiems visų laikų žaidėjams, pavyko patekti į didžiausius Pietų Amerikos klubus“.